„Altorių šešėly“ santrauka – visų romano dalių kiekvienas skyrius trumpai

„Altorių šešėly“ santrauka – tai Vinco Mykolaičio-Putino romano visų trijų dalių nuosekli siužeto apžvalga, atskleidžianti Liudo Vasario kelią nuo seminaristo iki sąmoningo apsisprendimo atsisakyti kunigystės. Santraukoje chronologiškai apžvelgiami pagrindiniai įvykiai, veikėjai ir vidiniai konfliktai, padedantys greitai suprasti viso kūrinio esmę.

Romano„Altorių šešėly“ santrauka leidžia vienoje vietoje matyti visą Liudo Vasario gyvenimo kelią – nuo pirmųjų dienų seminarijoje iki galutinio išsivadavimo iš dvasinio luomo. Tai ne tik įvykių seka, bet ir vidinės dramos žemėlapis, parodantis, kaip pareiga, tikėjimas, kūryba ir meilė palaipsniui ima vienas kitam prieštarauti.

Šiame straipsnyje pateikta „Altorių šešėly“ santrauka apima visas tris romano dalis: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas“. Kiekviena dalis suskaidyta į skyrius, kuriuose trumpai, aiškiai ir be interpretacijų perteikiamas siužetas – kas vyksta, kokie veikėjai dalyvauja ir kokie vidiniai lūžiai formuoja pagrindinio herojaus sprendimus. Tai patogi atrama mokiniams, studentams, mokytojams ir visiems, norintiems greitai prisiminti romaną ar pasiruošti atsiskaitymui.

„Altorių šešėly“ I dalies „Bandymų dienos” santrauka

I skyriaus santrauka

Skyriuje vaizduojama Liudo Vasario pirmoji ypatinga diena seminarijoje, kai po penkių dienų rekolekcijų pirmamečiai pirmą kartą apsivelka sutaną. Ankstyvas skambalo dūžis pažadina Liudą pirmamečių kambaryje, vadinamame „labirintu“, kur jis gyvena su kitais klierikais. Jį kelia kambario draugas Jonas Variokas, jau labiau prisitaikęs prie griežtos tvarkos.

Atskleidžiamas geležinis seminarijos dienos režimas – maldos, meditacijos, pamokos, tylos laikas ir nuolatinis paklusimas skambalui. Ypatingą įspūdį Liudui Vasariui daro koplyčia, laikoma viso seminarijos gyvenimo centru. Joje jį labiausiai jaudina šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Stanislovo Kostkos paveikslai, simbolizuojantys klierikų idealą ir keliantys mistinę baimę.

Skyriuje atskleidžiami ir Liudo Vasario stojimo į seminariją motyvai: tėvo valia, motinos noras, gimnazijos laikų sukrėtimai – draugo Komunijos išniekinimas ir kito draugo savižudybė, tikėjimo abejonės bei jaunuoliškas idealizmas. Jį taip pat įkvepia Maironis ir giminaičio kunigo primicijos, kuriose seminarija pristatoma kaip kelias tarnauti Lietuvai per raštą ir kultūrą.

Po meditacijos pirmamečiai apsivelka sutaną ir dalyvauja Mišiose, kurias aukoja rektorius. Nors ceremonija iškilminga, Liudas Vasaris nejaučia gilaus religinio pergyvenimo – jį labiau jaudina pats ritualas ir naujas statusas. Skyrius baigiamas ironija: liesas, vaikiškas Liudas Vasaris atrodo menkiausias iš klierikų, nors jam lemta sudėtinga ateitis.

II skyriaus santrauka

Šiame skyriuje vaizduojama seminarijos hierarchinė santvarka ir vidaus gyvenimo organizacija, su kuria susiduria Liudas Vasaris. Seminarijos viršūnėje formaliai stovi vyskupas, tačiau kasdienį klierikų gyvenimą tiesiogiai valdo rektorius. Liudo klierikavimo metais šias pareigas eina pralotas Valeškevičius – senų pažiūrų, lietuvių kalbai ir kultūrai priešiškas viršininkas, kurio klierikai bijo ir vengia.

Antrasis viršininkas – inspektorius Mazurkovskis, lenkas mozūras, slapta ir netikėtai kontroliuojantis klierikus. Jis aktyviai gina lenkiškas tradicijas, o seminarijoje tuo metu vyksta aštri kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose, kuri stiprina klierikų patriotizmą, bet kartu juos demoralizuoja ir skatina nepasitikėjimą vyresnybe.

Ypatingą vietą užima dvasios tėvas – vienintelis autoritetas, kuriuo klierikai pasitiki. Nors jo įtaka ribota, Liudas Vasaris vėliau jį prisimena su pagarba ir šiluma. Kunigai profesoriai laikosi nuošaliai, o dalį tvarkos palaiko patys klierikai per pareigas: dekanas, ceremonijų mistras, dirigentas, vargonininkas, kampanarijus.

Pirmamečiams svarbiausias asmuo yra formarijus, gyvenantis kartu su jais „labirinte“ ir atsiskaitantis rektoriui. Pats Liudas vėliau pripažįsta, kad ši griežta sistema, nors ir ugdė veidmainystę, išmokė jį tvarkos, punktualumo ir nebijoti juodo darbo. Šiame fone formuojasi jo būsimos gyvenimo dramos pagrindai.

III skyriaus santrauka

Šiame skyriuje atskleidžiamas vidinis Liudo Vasario gyvenimas seminarijoje ir jo santykis su tikėjimu. Iš šalies seminarijos kasdienybė atrodo monotoniška ir varginanti, tačiau Liudui Vasariui laikas čia bėga greitai – dienas užpildo šventės, rekolekcijos, Kalėdos, Gavėnia, Velykos, ilgos pamaldos Katedroje. Vis dėlto, nepaisant gausių religinių praktikų, jo tikėjimas nepatiria gilaus atsinaujinimo.

Liudas suvokia, kad seminarija negriauna abejonių argumentais – ji tiesiog panardina į religinį gyvenimą, tarsi tikėjimas jau būtų savaime suprantamas. Šis praktinis spaudimas veikia stipriau nei teorija, bet neuždega širdies. Liudas Vasaris vis dažniau klausia savęs, kuo pagrįstas jo tikėjimas: tradicija, baime, įpročiu, ar Dievo meile. Jis prisimena motiną, kurios tikėjimas buvo jausmingas ir gyvas, ir suvokia, kad pats tokio jausmo nejaučia.

Didžiausią nerimą jam kelia dvasinis šaltumas po Komunijos, rutina, išsiblaškymas maldose, snaudimas per meditacijas. Išpažintys tampa formaliu nuodėmių kartojimu, o sąžinės perkratymai – tuščia pareiga. Jis ima suvokti, kad tokia praktika ne ugdo dvasią, o ją slopina.

Lūžio momentu tampa pokalbis su formarijumi, kuris apibūdina Liudą Vasarį kaip „užsidariusį“. Ši pastaba jam atveria savęs suvokimą: jis pajunta turįs vidinį skydą, saugantį jo asmenybę. Būtent šis užsidarymas vėliau tampa jo vidinių kovų, bet ir išlikimo pagrindu.

IV skyriaus santrauka

Po vėlyvų Velykų atostogų pirmamečiai ilsisi seminarijos sode, o pokalbiai krypsta į asistas ir ceremonijas. Juoko sukelia akolito Balselio nesėkmė gesinant žvakes prie šv. Petro statulos – jo silpnos akys tampa vieša kankyne. Klierikas Jonas Variokas jį pašiepiа, o Liudas Vasaris nutraukia ginčą, nes su Varioku niekas nenori konfliktuoti dėl jo užgaulumo.

Variokas pasikviečia Vasarį pasivaikščioti ir ima provokuoti atviru pokalbiu apie pašaukimą. Jis ciniškai teigia, kad seminarijoje daug kas tėra „komedijos“, o po 10–20 metų daug klierikų piktins žmones ydomis. Pats Variokas prisipažįsta stojęs dėl karjeros ir iš anksto numatęs veidmainystę kaip „dvasiškos karjeros žirgus“. Vasariui tai sukelia pasibaisėjimą, bet kartu pasėja nerimą: jis ima bijoti, ar ir pats kada nors nenuklys.

Vėliau Variokas parodo iliustraciją „Branka w jasyrze“ („Vergė nelaisvėje“). Tai tampa pirma Vasario „pamoka“ apie moters kūną, o per išpažintį jis prisipažįsta dvasios tėvui „nesaugojęs akių“. Nuo tada Varioko autoritetas jam smunka, tačiau jo mintys įstringa.

Po šio pokalbio Liudas Vasaris pradeda kritiškiau stebėti klierikus, pastebi, kad tikrai pamaldžių mažuma, bet tai jo neišgąsdina – jis save priskiria „daugumai“ ir pamažu prisitaiko prie seminarijos atmosferos, likdamas trapioje pusiausvyroje.

V skyriaus santrauka

Praėjus kelioms savaitėms po pokalbio su Jonu Varioku, klierikai ketvirtadienį po pasivaikščiojimo renkasi aulėje. Staiga ateina susijaudinęs Variokas ir praneša, kad tai jo paskutinė diena seminarijoje – rytoj išvažiuoja ir net siūlo pigiai pirkti sutaną. Liudas Vasaris reaguoja ramiau nei kiti: jis supranta, kad Varioko padėtis kitokia – jis vyresnis, gyvenimą matęs, turintis ryšių ir lėšų, o pats Vasaris priklausomas nuo tėvų ir dar tiki kunigystės kilnumu.

Tą pačią dieną Liudą Vasarį aplanko tėvas ir motina. Pirmasis susitikimas parlatoriume tampa skausmingai nejaukus: tėvai vadina jį „jūs, kunigėli“, o Vasariui tai skamba kaip šaltas atitolinimas ir dirbtinė pagarba, kuri sukuria prizmę tarp vaiko ir tėvų. Kai Vasaris pamini, kad Variokas išstoja, tėvai pasmerkia „paklydėlį“ ir tiki, kad seminariją metęs žmogus nebus doras.

Kitą rytą Variokas atsisako klierikų aukos, parduoda tik sutaną ir atsisveikina su Liudu Vasarį. Po to trečiakursis Jonelaitis pasikalba su Vasariu sode: pripažįsta seminarijos monotoniškumą, bet ragina imtis privačios iniciatyvos – skaityti, lavintis, dirbti Lietuvai. Vėliau Petras Kasaitis, Juozas Petryla ir Kazys Balselis kviečia Vasarį į „žiurkininką“ vaišėms. Tačiau juos užklumpa rektorius pralotas Valeškevičius, bara Vasarį ir sieja jį su Varioku. Po šio įvykio Liudas Vasaris pradeda instinktyviai slapstytis ir saugoti opiniją, nes seminarijoje ji lemia viską.

VI skyriaus santrauka

Pasibaigus pirmajam mokslo metui, Liudas Vasaris su džiaugsmu ruošiasi atostogoms. Dvasios tėvas, rektorius ir formarijus primena, kad atostogos – bandymų laikas: reikia laikytis maldų, meditacijų, išpažinties, o grįžtant parvežti klebono liudijimą. Kelionė namo su tėvu Vasarį apsvaigina laisve ir gamtos visuma: jis regi Dzūkijos miškus ir ežerus, bet labiausiai jį užlieja Gamtos didybė ir kartu tylus liūdesys – nuojauta, kad ši šviesa ir džiaugsmas jam „ne visai priklauso“, nes laukia grįžimas į asketinę seminarijos tvarką.

Namuose motina, broliai ir seserys sutinka jį su pagarba, o jis pats jau elgiasi kaip klierikas. Parapijos klebonas priima Vasarį svečiu: jis uoliai vykdo religines praktikas, net prisipažįsta dėl menkiausių praleidimų, o klebonas stebisi tokiu uolumu. Iš klebono pasakojimų Liudas Vasaris išgirsta nemalonių kunigų gyvenimo užkulisių.

Lūžiu tampa kelionė į Kleviškio parapiją pas kleboną Kimšą per šv. Lauryno atlaidus, kur jį lydi Juozas Petryla. Ten jis pamato klebonijos puotas, kortas, užuominas apie kun. Trikauską ir paslaptingą Liucę (klebono seserėčią). Per pietus įvyksta konfliktas tarp Kimšos ir blaivybės šalininko Šilučių vikaro („apaštalo“) dėl degtinės. Vakare Liucė drąsiai flirtuoja su Liudu Vasariu, jis sutrinka ir pasijunta juokingas, bet kartu viduje atsiranda naujas svoris – patirtys, kurios dar sugrįš jo sąmonėje.

VII skyriaus santrauka

Praėjus savaitei po šv. Lauryno atlaidų, dauguma įvykių Liudo Vasario atmintyje praranda aštrumą. Konfliktas tarp klebono Kimšos ir Šilučių vikaro jam atrodo nemalonus, bet nelemtingas: Vasaris palaiko vikaro pusę, nors pripažįsta jo netaktą. Epizodą sode jis linkęs laikyti nesusipratimu ir tiki, kad ten tikrai nebuvo nei vikaro, nei Liucės. Tačiau stipriausias ir gyviausias prisiminimas lieka būtent Liucė. Vasaris nuolat grįžta prie savo drovumo, gėdos ir susierzinimo dėl pirmojo susitikimo, o šis jausmas pamažu virsta ryžtu atsitaisyti.

Svajingoje Liudo Vasario vaizduotėje gimsta pataisyto susitikimo scenos. Jis įsivaizduoja pokalbius, gestus, net būsimas aplinkybes, nors šios fantazijos kyla labiau iš jaunuoliškos ambicijos, o ne iš aistringo jausmo. Netikėtai pasirodo galimybė: Juozas Petryla pakviečia Vasarį atvykti diena anksčiau į išleistuves. Jis tikisi ten vėl sutikti Liucę ir džiaugsmingai priima kvietimą.

Skyriuje plačiai atskleidžiama Liucės aplinka: jos ryšiai su kunigu Zigmu Trikausku, gandai apie kilmę, klebonijos gyvenimo fonas. Išleistuvėse kyla aštrus pokalbis su studentu apie kunigijos vaidmenį Lietuvoje, kuris sukelia Vasariui vidinį nerimą. Lemiamas tampa antrasis susidūrimas su Liucija sode: ji netikėtai jį pašiepiа, o Trikauskas dar labiau sustiprina jo pažeminimą. Ši patirtis skaudžiai sužeidžia Liudą Vasarį, bet kartu grūdina – jis užsisklendžia savyje, jausdamasis morališkai aukštesnis už tuos, kurie jį niekina.

VIII skyriaus santrauka

Prasidėjus antriesiems mokslo metams seminarijoje, Liudas Vasaris pasijunta brandesnis ir savarankiškesnis. Jis jau nebe naujokas: geriau supranta seminarijos tvarką, kunigo gyvenimo realijas ir pats save. Pagerėja ir buities sąlygos – jis nebegyvena nekenčiamame „labirinte“, o kambaryje su keliais vyresniais klierikais, be nuolatinės formarijaus kontrolės. Tai sustiprina jo savivertę ir leidžia pajusti menką, bet svarbią laisvę.

Tačiau rekolekcijų metu Vasaris mintimis nuolat grįžta prie atostogų ir ypač prie Liucės. Jis suvokia, kad tai dar ne meilė, o veikiau jaunuoliškos ambicijos ir savęs idealizavimo pažadinimas. Liucė tampa pirmąja moterimi, kuri pažadina jo vaizduotę ir norą vyriškėti, pasižymėti, patikti. Šis jausmas ima konkuruoti su seminarijos skiepijama nuostata, kad moteris kunigui yra pavojus, kurio reikia vengti.

Seminarijos mokymas apie nekaltybę ir moters grėsmę dar labiau paryškina Vasario vidinį konfliktą. Jis tiki, kad pats būtų atsparus, tačiau neįžvelgia, kokių pavojų slypi jo svajingoje prigimtyje. Tai išryškėja per konfliktą dėl perkėlimo atgal į „labirintą“: viduje jis maištauja, vaizduotėje kuria drąsaus protesto scenas, bet realybėje paklūsta be pasipriešinimo.

Šis epizodas atskleidžia Vasario charakterio branduolį – vidinį maištą, slopinimą, rezignaciją ir lėtą savęs išsižadėjimą. Išoriškai nuolankus, viduje jis kaupia skausmą, kuris vėliau taps jo kūrybos ir gyvenimo lūžio priežastimi.

IX skyriaus santrauka

Artėjant didiesiems Panos Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidams, seminarijoje ir Katedroje tvyro iškilmingas susikaupimas ir padidėjęs darbo tempas. Klierikams tenka daugiau pareigų – rengiamos pamaldos, mišparai, procesijos. Liudas Vasaris, jau būdamas antro kurso klierikas, nuo asistos yra atleistas ir visą laiką skiria chorui. Jo muzikiniai gebėjimai – giedojimas, gaidų skaitymas ir grojimas fisharmonija – pelno jam palankią padėtį ir leidžia išvengti nekenčiamų ceremonijų.

Šventinis šurmulys parlatoriume, kur girdėti atvykusių giminių balsai ir moterų juokas, Vasariui sukelia vienišumo jausmą. Išėjęs pasivaikščioti po snieguotą seminarijos sodą, jis prisimena Liucę, tačiau šis prisiminimas jau nebežeidžia – jis virsta tuštumos ir neaiškaus laukimo jausmu.

Mišparų metu Vasaris pastebi moterį su baltu šaliu, stovinčią prie pilioriaus. Ši rami ir liūdna Nepažįstamoji tampa jo idealaus jaunuoliško ilgesio įsikūnijimu. Jis ją apgaubia tyliu idealizmu, nedrįsdamas pažvelgti iš arti, bet jausdamas stiprų dvasinį pakilimą. Šis regėjimas sustiprina jo giedojimą, pakylėja šventės išgyvenimą ir palieka Liudo Vasario sąmonėje šviesų, trapų jaunystės idealą.

X skyriaus santrauka

Po didelių švenčių seminarijoje skiriama quies – pilka, nuobodoka poilsio diena, kuri klierikams tampa trumpu atokvėpiu. Liudas Vasaris „kvijesus“ mėgsta labiausiai: jis lieka vienas su mintimis ir vis grįžta prie nepažįstamos moters su baltu šaliu vaizdo. Vakarykštis pakilimas dabar virsta melancholija: jis jaučia, kad džiaugsmas, kylantis iš santykio su moterimi, jam – būsimo kunigo – tarsi uždraustas. Ilgojo silenciumo metu prisiminimai susilieja su vasaros atostogų liūdesiu, ir Vasaris pajunta savyje bręstantį poeto jautrumą.

Tą dieną jis slapta parašo pirmąjį eilėraštį: ne meilės dainą, o bendrą elegiją apie nerimastį, laisvės ilgesį ir nepasiekiamą idealą. Vėliau rutina sugrąžina į kasdienybę: artėja Kalėdos, daug pamaldų, o antrame kurse prisideda sunki filosofija ir logika, kalamos iš lotyniško vadovėlio.

Bibliotekoje Jonelaitis pastebi Vasario domėjimąsi literatūra ir, tyliai, duoda uždraustą lietuvišką spaudą („Viltį“, „Draugiją“), pasiūlo parodyti kūrybą. Netrukus Vasario pirmasis eilėraštis netikėtai išspausdinamas laikraštyje – jis džiaugiasi, bet kartu išsigąsta savo paties maištingų nuotaikų. Jonelaitis supažindina jį su Petru Varnėnu ir Matu Sereika, ir Liudas Vasaris priimamas į slaptą lietuvių klierikų draugiją „Šviesa“, kuri ugdo tautinę savimonę ir rašto darbą. Varnėnas perspėja: gabumų yra, bet seminarijoje juos išsaugoti bus sunku.

XI skyriaus santrauka

Prieš pat Kalėdas Liudo Vasario gyvenime sutankėja jausmai ir vidiniai išgyvenimai. Petryla praneša, kad į seminariją atvyko klebonas Kimša su savo giminaite Liuce, ir ima juokais erzinti Vasarį, tarsi ši jam rodytų simpatiją. Nors Vasaris pyksta, tokie juokai pažadina jo jaunuolišką smalsumą ir slaptas viltis.

Parlatoriume klebonas palieka Liucę klierikų draugijoje. Ji elgiasi laisvai, juokauja, flirtuoja, praminė Vasarį „Pavasarėliu“, o jos gyvumas ir drąsa sužavi. Petryla ima jausti pavydą, todėl Vasaris stengiasi riboti Liucės atvirumą ir išlaikyti santūrumą, tinkamą klierikui.

Likę dviese, Liucė netikėtai padovanoja Vasariui rankų darbo pirštines. Ši dovana jį sukrečia ir sukelia sumišimą, džiaugsmą bei gėdą. Vėliau Petryla perspėja Vasarį saugotis Liucės, vadindamas ją išdykusia, bet konfliktas pamažu išblėsta.

Tačiau Vasario viduje ryškėja dvilypumas: Liucė jam reiškia gyvenimo džiaugsmą, o Nepažįstamoji su baltu šaliu, regima bažnyčioje, tampa mistinio, nepasiekiamo ilgesio simboliu, vis labiau apgaubiančiu jo širdį.

XII skyriaus santrauka

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių seminarijoje praeina greitai, tačiau įtampa tarp lietuvių ir lenkų klierikų stiprėja. Aktyviausi lietuviai telkiasi „Šviesos“ kuopelėje, kuriai priklauso Liudas Vasaris, Petras Varnėnas, Jonelaitis ir Sereika. Karnavalo metu surengtame vakarėlyje Varnėnas ryžtasi pavojingam žingsniui – viešai deklamuoja Maironio eilėraštį „Skausmo balsas“, kurio turinys aiškiai kritikuoja dvasininkų sustabarėjimą ir veidmainystę. Rektorius ir inspektorius Mazurkovskis supranta užuominas, tačiau iš karto nereaguoja.

Vėliau rektorius išsikviečia Varnėną dėl jo straipsnio „Draugijoje“, apkaltina regulos pažeidimu ir pasipūtimu. Šis įvykis sukrečia „Šviesos“ narius, ypač Liudą Vasarį, kuris ima svarstyti, ar kūrybinis talentas suderinamas su kunigo pašaukimu. Tuo pat metu seminarijoje kyla nauji konfliktai dėl lietuviškų dainų, o Marčiulis nubaudžiamas už patriotinį pasirodymą.

Mokslo metų pabaigoje Varnėnui pasiūloma nebegrįžti į seminariją „dėl stokos pašaukimo“. Jo išvarymas tampa lūžiu: Vasaris paveldi esminį klausimą – ar galima būti ir kunigu, ir literatu, – kuris vėliau nulems visą jo vidinę dramą.

XIII skyriaus santrauka

Liudas Vasaris, atsisveikinęs su Varnėnu, grįžta į tėviškę sunkios nuotaikos. Draugo išvarymas jam tampa ženklu, kad kunigystė ne visada suderinama su kūrybiniu idealizmu. Motina pastebi jo slogumą, tačiau Vasaris vengia atvirų pokalbių ir traukiasi į vienumą.

Jo kasdieniu prieglobsčiu tampa Aušrakalnis – aukščiausia apylinkių vieta. Nuo jo atsiveria miškai, laukai, giraitė ir tolimi bažnyčių bokštai. Saulėlydžiai, ūkanos ir vakaro tyla tampa jo vidinės būsenos atspindžiu. Čia Vasaris mąsto apie savo kelią, rašo eilėraščius ir nejučiomis ugdo melancholišką, svajingą pasaulėjautą.

Mintyse vis dažniau grįžta Liucė. Nors jis sau kartoja, kad tai nereikšminga pažintis, viduje ji tampa slapta silpnybe. Todėl Vasaris ryžtasi nuvažiuoti į Kleviškį, pas Petrylą, iš tikrųjų tikėdamasis sutikti Liucę.

Vizitas nuvilia. Liucė elgiasi šaltai, o Brazgys ironiškai kalba apie seminaristus, užgaudamas Vasario sąžinę. Sugėdintas ir pažemintas jis išvažiuoja anksčiau, jausdamasis juokingas ir menkas.

Vėliau Liucė netikėtai atvyksta į Vasario tėviškę. Ant Aušrakalnio ji prisipažįsta, kad anksčiau jį ignoravo tyčia, ir parodo jam švelnumą. Tačiau Vasaris, prisiminęs Brazgio žodžius ir artėjančią grįžimo į seminariją pareigą, staiga atsitraukia. Vakare jis vėl lieka vienas ant Aušrakalnio, nešdamasis neišspręstą vidinį konfliktą.

XIV skyriaus santrauka

Liudas Vasaris grįžta į seminariją, mintyse kartodamas Liucės žodžius, kurie jam kurį laiką tampa vidine atrama. Tačiau kasdienybė greitai atima šį optimizmą. Jis apgyvendinamas kambaryje su lenkų klierikais, kurie atvirai rodo priešiškumą, tyčiojasi iš jo mokymosi nesėkmių ir menkina viską, kas jam brangu – lietuvių kalbą, dainas, spaudos idėjas. Vasaris pasirenka tylėjimą kaip vienintelę gynybą.

Jį guodžia tik mintis apie Liucę – žinojimas, kad patinka Kleviškio klebono giminaičiai, suteikia paslėpto pasitikėjimo. Nors draugai jį laiko visiškai nepažeidžiamu moterų atžvilgiu, pats Vasaris jaučia romantiškų polėkių ir slapto pasididžiavimo. Vis dėlto rekolekcijos ir griežta seminarijos tvarka nuolat primena pareigas ir slopina jausmus.

Trečiame kurse mokslas tampa vis labiau dvasiškas, ypač slegia moralinė teologija. Ji jam atrodo kaip sausas, pedantiškas sąžinės „mechanizmas“, nepadedantis realiai suprasti savęs. Praktiniai kazusai, ypač apie skaistybę, sukelia jam sumišimą, gėdą ir vidinį pasipriešinimą.

Nors Vasaris tikėjosi, kad teologija padės išspręsti sąžinės klausimus, jis nusivilia: riba tarp nuodėmės ir nenuodėmės jam lieka neaiški. Metai jam praeina pilkoje tuštumoje, silpnėjant „Šviesos“ veiklai ir kūrybiniams impulsams. Vieninteliu slapto pasipriešinimo būdu tampa dienynas, kuriame jis pradeda fiksuoti savo mintis, nepasitenkinimą ir vidinę kovą.

XV skyriaus santrauka

Liudas Vasaris dienyne (slėptame „žiurkininkėje“) fiksuoja trečio kurso nuovargį: pamokos baigtos, bet seminarijos rutina jį daro „automatu“. Rekreacijose gelbsti tik Zubrius ir Plikauskas, o šventinė liturgija (Verbos, Pasija, Graudūs verksmai) jam atrodo varginanti pareiga, ne gyva malda. Katedroje jis pamato Nepažįstamąją ir trumpam pajunta ambiciją „pasižymėti“, bet vėl sugrįžta liūdesys.

Savo pašaukimą Vasaris bando pateisinti: pasilikti seminarijoje jam atrodo logiška, o ateityje jis įsivaizduoja darbą parapijoje – chorą, draugijas, blaivybę, spaudą, kovą mišriose vietose. Vis dėlto jį slegia mintis apie meilės atsisakymą ir Brazgio pašaipų šešėlis; jis prisipažįsta svajojantis, bet pasiryžta „baigti su moterim“.

Per Velykas, budėdamas prie Kristaus Grabo, jis laukia tikro Dievo išgyvenimo, tačiau pajunta tik snaudulį ir šaltį – didžiausią pavojų pašaukimui jis mato savyje: „Dievo nejaučiu“. Pasivaikščiojime su Eiguliu išgirsta raminimą ir paskatinimą rašyti; vėliau pamėgina „entuziastingas“ eiles, bet pats jaučia, kad jos svetimesnės nei ankstyvoji, liūdna poezija.

Tėvui atvežus sausainių, jis jaučia kaltę prašydamas pinigų, bet kartu suvirpa išgirdęs, kad Liucė perdavė linkėjimų. Gegužės 1-ąją prisimena Šešupės krantų jaunystės maištą, o vėliau slapta kuria pasaką apie audrą, dvarą ir pasirinkimą tarp pareigos bei meilės ir vis tiek žada apie tai išpažintyje.

Po daugelio metų Vasaris šiuose įrašuose atpažįsta būsimo gyvenimo „premisas“.

XVI skyriaus santrauka

Baigiantis mokslo metams seminarijoje kyla rimtas sukrėtimas – prieš pat subdiakonato šventimus iš jos pašalinamas penkto kurso klierikas Bronius Radastinas. Toks sprendimas laikomas beveik skandalu, nes Radastinas jau buvo laikomas beveik pasirengusiu kunigystei. Vyresnybė jam siūlo pasitraukti pačiam, tačiau jis atsisako ir yra oficialiai išvaromas iš seminarijos.

Radastinas – turtingų tėvų sūnus, mėgęs prabangą, pasipūtęs ir bendraujantis tik su jam palankiais draugais. Per paskutines atostogas jis lankėsi įvairiose parapijose, viešėjo pas vikarus, dalyvavo atlaiduose ir dažnai rinkdavosi namus, kur buvo jaunų moterų. Seminarijos vadovybė tokį elgesį įvertina kaip pavojingą dvasiniam pašaukimui.

Po šio įvykio seminarijoje tvyro įtampa. Rektorius viešai perskaito Radastino laišką, kuriame šis ciniškai niekina seminariją, giriasi pasaulietiniais nuotykiais ir atvirai paniekina dvasinį luomą. Laiškas sukrečia klierikus, sukelia baimę ir priverčia daugelį abejoti savimi.

Liudas Vasaris šį įvykį išgyvena ypač skaudžiai. Jis prisimena savo ryšį su Liuce, gėdijasi ankstesnių svajonių ir tvirtai pasiryžta nutraukti bet kokią pavojingą pažintį. Priėmęs keturis žemesniuosius šventimus Katedroje, Vasaris nejaučia dvasinio pakilimo. Jis vis aiškiau suvokia, kad artėdamas prie kunigystės, kartu tolsta nuo poeto kelio ir savosios prigimties. Šis vidinis konfliktas tampa dar ryškesnis seminarijos mūruose ir parodo, kad dvasinis pašaukimas Vasariui ima virsti asmenine drama ateityje ir nulemia jo tolimesnius sprendimus.

XVII skyriaus santrauka

Prieš atostogas klierikas Jonelaitis pasiūlo Liudui Vasariui leistis į kelionę, kuri suteiktų naujų įspūdžių ir padėtų atgaivinti kūrybą. Jis planuoja aplankyti Kauną, Vilnių ir Trakus, pamatyti Gedimino kalną, Aušros Vartus, Vilniaus Katedrą ir Trakų pilį. Šis sumanymas Vasariui sukelia didžiulį džiaugsmą ir tampa sąmoningu sprendimu nutraukti pavojingą ryšį su Liuce.

Grįžęs į tėviškę, Vasaris vėl lanko Aušrakalnį, kur atgyja prisiminimai apie Liucę ir praeitą vasarą. Svajones apie kelionę, miestus ir istorines vietas nuolat pertraukia Radastino išvarymo prisiminimas, rektoriaus perspėjimai ir paties Vasario pasiryžimas atsisakyti pavojingų jausmų. Kelionė jam tampa ne tik pažinimo, bet ir vidinės kovos priemone.

Į kelionę kartu vyksta Jonelaitis, Kasaitis ir Vasaris. Traukiniu jie pasiekia Kauną, vėliau – Vilnių, kur aplanko Aušros Vartus, miesto bažnyčias ir Gedimino kalną. Šios vietos sustiprina jų patriotinį jausmą, bet kartu išryškina skausmingą lietuvių kalbos ir kultūros nykimą.

Vėliau jie vyksta į Trakus, kur Trakų pilies griuvėsiai ir ežeras sukelia liūdnus apmąstymus apie praeities didybę ir dabarties nuosmukį. Grįžęs iš kelionės Vasaris sąmoningai vengia Kleviškio ir Liucės, didžiuodamasis, kad sugeba atsispirti pagundai. Atostogų pabaigoje jis jaučia nerimą ir net ilgesį sugrįžti į seminariją, kuri jam tampa savotiška užuovėja nuo vasaros vilionių ir vidinių jausmų.

XVIII skyriaus santrauka

Apie Liucę Liudas Vasaris sužino jau grįžęs į seminariją: vaikščiodamas su Petryla išgirsta, kad Kleviškyje ji buvo „pikta kaip ragana“, o Brazgys vėl sukosi apie ją, bet sužadėtuvės atidėtos. Ši žinia Vasariui skaudžiai gnybteli, nors jis pats norėtų, kad ji kuo greičiau ištekėtų – jo jausmai išlieka prieštaringi ir rodo, kad ryšys dar neužbaigtas.

Suvokęs, kaip greitai artėja pabaiga (likę vos dveji pilni metai), Vasaris nutaria „paimti save į rankas“: uoliau laikosi meditacijų, išpažinčių, maldų, bet nepatiria jokio vidinio tikėjimo pakilimo. Jis net meta literatūrą, nerašo eilių ir užleidžia dienoraštį, tarsi bandydamas užgniaužti viską, kas „blaško“.

Ieškodamas „individualių priemonių“, jis vakarais grįžta į tuščią koplyčią ir, sėdėdamas apytamsėj, laukia emocijų; jį veikia tyla, aliejinės lempos šviesa ir šv. Aloyzo bei šv. Stanislovo paveikslai. Vis dėlto net dogmatinės teologijos traktatai širdies neįkvepia, ir klausimas „kodėl nejaučiu Dievo?“ tampa didžiausiu jo nerimu.

Pavasariui atėjus, viskas lūžta: rekreacijų metu sode tirpstant sniegui ir išgirdus pirmą vyturio giesmę, Vasaris atgauna džiaugsmą, vėl rašo dienoraštį, sugrįžta į Katedrą ir vėl žiūri į Nepažįstamąją prie pilioriaus. Vyresnybės akyse jis įrašomas į „ištikimųjų“ ratą, todėl budri rektoriaus akis nuo jo nusigręžia. Išoriškai jis įgyja uolaus klieriko reputaciją, o viduje pasijunta dar labiau izoliuotas ir pasitikintis tik savo jėgomis.

XIX skyriaus santrauka

Atsigavęs po nevykusio bandymo ir sustiprėjęs pavasario įspūdžiais, Liudas Vasaris tampa drąsesnis ir griežtesnis: nebe vien vykdo, bet pats vertina situacijas ir net aštriau atsiliepia apie seminarijos vyresnybę. Per ketvirtadienio pasivaikščiojimą į mėgstamą miškelį jis su Jonelaičiu, Kasaičiu ir Eiguliu (daugiausia „Šviesos“ nariais) aptarinėja naują profesorių kunigą Vingelevičių ir jo netaktiškus išsišokimus. Iš pokalbių išryškėja ir platesnė Vasario nuostata: tikrai pavyzdingų kunigų (kaip sakydavo Mazurkovskis) yra mažai, todėl „jie sau, mes sau“, o jaunajai kartai svarbiausia išsaugoti idealus.

Tačiau šis atsiskyrimas jam skaudus: vyresnybei žiūrint palankiau, Vasaris vis tiek jaučiasi tarsi našlaitis. Tai persikelia į dienoraštį: entuziazmas, kritika ir kartūs vienatvės nusiskundimai. Perskaitęs Tiutčevo eilėraštį „Silentium“, jis atpažįsta savo būties formulę – tylėti ir slėpti „svajones ir jausmus“.

Metų pabaigoje jis susikuria atsparią tvarką: mokosi, atsargiai skaito ir rašo, išspausdina kelis ideologiškus, bet „šaltus“ eilėraščius. Katedros Nepažįstamoji jam virsta įpročiu, o Liucės pavojų jis laiko įveiktu, nors Kleviškis dar gali sugrąžinti širdies suvirpėjimą. Prieš atostogas jis ypač nuoširdžiai meldžiasi koplyčioje.

XX skyriaus santrauka

Antrą atostogų sekmadienį Liudas Vasaris gauna kvietimą į Kleviškį – per šv. Oną švenčiamos klebono Kimšos 50-mečio ir 25-erių kunigavimo sukaktuvės, o vyskupas jubiliatui suteikia kanauninko titulą. Vasaris nenoriai važiuoja, tikėdamasis, kad tarp svečių nebus progos intymioms kalboms su Liucė, tačiau pakeliui vis grįžta prie jos prisiminimų. Klebonijoje jį pasitinka Petryla, o Kimša viešai pagiria Vasario eiles ir pajuokauja apie kunigo karjerą.

Per iškilmingą sumą Kleviškio bažnyčioje Vasaris pamato pasikeitusią, subrendusią Liucę: ji santūri, neieško jo žvilgsnio, todėl jis nesusitelkia maldai. Vėliau salione jie pasisveikina šiltai, bet oficialiai; Liucė prisipažįsta esanti kryžkelėje ir svarstanti pašaukimą, o Vasaris neapdairiai užsimena dar ne iki galo viską išsprendęs. Per pietus jų žvilgsniai vis dažniau susitinka, vyno tostai tirpdo drovumą, o Trikauskas ir Petryla pašiepdami primena, kad Brazgys spaudžia dėl vedybų, o tai dar labiau temdo Liucės nuotaiką. Likę dviese prie kavos, Liucė giria jo pasikeitusią išvaizdą, klausia, kodėl jis nerašo apie meilę, ir subtiliai prabyla apie galimą nelaimingą įsimylėjimą. Staiga ji atgyja ir pasiūlo surengti „išleistuves“ – gal paskutinę jų laisvą vasarą. Vasaris entuziastingai duoda žodį ir grįžta namo lyg apsvaigęs, nujausdamas, kad jo saugotos ribos pradeda braškėti.

XXI skyriaus santrauka

Po kanauninko Kimšos sukaktuvių Kleviškyje Liudas Vasaris atostogauja neramiai: vieną dieną save bara, kad taip lengvai atgaivino „pavojingą pažintį“, kitą – vaizduotėje vis iš naujo pergyvena šventės scenas klebonijoje, mato pro gėles iškilusį pasikeitusį Liucės žvilgsnį ir vis labiau laukia išleistuvių. Išoriškai jis dar laikosi įprastos tvarkos: šeštadieniais būna parapijos bažnyčioje, sekmadieniais eina prie Komunijos, skaito poterius, renka aukas, po pietų moko „kantarus“, o po to grįžta į tėviškę. Tačiau viduje pusiausvyra išsiderina: jis vengia žmonių, vaikšto vienas po laukus, o meditacijų nebegilina, Šventąjį Raštą ir rožančių apleidžia.

Skyrius parodo ir Liucės kelią: dėdė Kimša stumia ją tekėti už Brazgio, bet ji priešinasi, nes „Pavasarėlio“ nepamiršo; kun. Trikauskas ir Juozas Petryla ją pašiepdami vis primena Vasarį, o Brazgys net išvyksta tobulintis į Maskvą.

Galiausiai Vasaris atvažiuoja pakviesti į išleistuves: Liucė nusiveda jį į savo kambarį parodyti sudžiūvusių Aušrakalnio kačpėdėlių, flirtuoja, bet ir netikėtai sušvelnėja. Išvykdamas Vasaris ima pats save guosti, kad po jos vedybų pavojus neva sumažės, nors nuojauta sako priešingai.

XXII skyriaus santrauka

Liudas Vasaris kruopščiai rengia savo vieninteles išleistuves Vasarių namuose, kad jos nepadarytų gėdos nei jam, nei šeimai. Jis pakviečia įvairių svečių: Kasaitį, kunigą Jonelaitį, studentus Gudžiūną ir Krapaitį, giminaitę Murmaitę, taip pat laukia kanauninko Kimšos su Liucė. Tėvai šias išleistuves išgyvena kaip būsimas primicijas, o pats Vasaris stengiasi, kad viskas būtų tvarkinga ir šventiška – nuo sodo iki Aušrakalnio.

Iš pradžių susirinkusieji jaučiasi suvaržyti, tačiau nuotaika pamažu šyla, kai atvyksta Petryla, Kimša, Liucė ir netikėtai – Varnėnas, sugrįžęs iš užsienio. Jaunimas persikelia į Aušrakalnį, kur dainos, žaidimai ir rateliai sukuria laisvės ir džiaugsmo atmosferą. Liucė ir Vasaris vis daugiau laiko praleidžia drauge, jų artumas stiprėja, nors jis stengiasi save valdyti.

Vakarop, mėnesienoje, jie trumpam pasilieka dviese sode. Liucė ieško artumo, tačiau Vasaris, pajutęs ribą, ją sustabdo. Atsisveikindama ji ištaria lemtingus žodžius: „Būk tamsta kunigu.“ Ši akimirka jam tampa vidiniu lūžiu – išleistuvės baigiasi ne džiaugsmu, o tyliu atsisveikinimu su pirmąja jaunystės meile ir skausmingu grįžimu į seminarijos kelią.

XXIII skyriaus santrauka

Grįžęs po atostogų į seminariją, Liudas Vasaris vėl pajunta, kad čia galioja kitoks pasaulis: kas vasarą buvo natūralu, mūruose tampa keista ir „nuodėminga“. Šįkart atsiminimai neužgęsta, nes kanauninko giminaitės Liucės žavesys per stipriai įsirėžęs į sąmonę.

Labiausiai jį persekioja mėnesienos scena sode: kaltinimus Liucės „drąsai“ pakeičia gėla dėl savo nedrąsos. Jis suvokia, kad praleido vienintelę progą pabučiuoti ją „pasakišku vidurnakčiu“, ir dabar tai nebegrįš. Kartu jį baugina faktas, kad jis penktame kurse ir gali būti pašauktas į subdiakonatą.

Norėdamas išsivaduoti iš įtampos, Vasaris vėl rašo: nebe apie abstrakčius idealus, o apie savo vidinį konfliktą. Eilėraščiai pagarsina jį ir atneša kvietimą bendradarbiauti žurnale, nors jis nebesvajoja palikti seminarijos.

Kasdienybėje svarbiausi tampa rusų literatūros ir istorijos egzaminai, o išoriškai jis išlaiko pavyzdingo klieriko reputaciją. Vieną vakarą netikėtai pasirodęs Mazurkovskis praneša: rytoj prasidės rekolekcijos; tai sužadina kalbas, o Petryla reaguoja pavydu.

Rekolekcijose jį apima nuovargis ir netikėta kūniškos pagundos audra: į mintis grįžta Variokas, o vaizduotę užlieja „vergės“ ir pačios Liucės vaizdai. Vienas, raudona lempa apšviestoje koplyčioje, jis išsigąsta, kol dvasios tėvas jį išveda pailsėti. Kitą dieną Vasaris atlieka viso gyvenimo išpažintį, gauna „Miserere“ atgailą ir, nors jaučiasi ne iki galo išsisakęs, nurimsta laukdamas rytdienos. Jis tiki, kad kelio atgal jau nėra dabar.

XXIV skyriaus santrauka

Šventimų dieną Liudas Vasaris keliasi ramus: su kitais kalba poterius, atlieka meditaciją, išsiskuta tonsūrą ir dar kartą peržiūri ceremonijų eigą. Seminarijoje jam rodoma pagarba, o jaunesnieji smalsiai laukia, ar kandidatai nesudrebės paskutinę minutę.

Vis dėlto nuotaiką suardo Petrylos aliuzijos į Liucę ir palyginimas su Radastinu. Vasaris pajunta kartų pažeminimą: vien dėl sutanės kiti jaučiasi turį teisę lįsti į jo sąžinę. Jam akimirksniu iškyla būsimas gyvenimas tarp įtarinėjimų, „scandalum“ baimės ir nuolatinio savęs saugojimo, net kūrybinis talentas ima atrodyti tarsi žvakė be oro.

Katedroje, skambant „Ecce sacerdos magnus“, kandidatai žengia su žvakėmis. Archidiakonas–rektorius pašaukia vardais; „Vasaris Ludovicus“ atsako „Adsum“. Vyskupo įspėjimai apie negrįžtamą įsipareigojimą jam skamba kaip formulė: sprendimą jau seniai pakeitė „taip reikia“. Litanijos metu jis guli kniūpsčias, o šventimų eiga praeina lyg tirštame rūke.

Sugrįžęs jis priima sveikinimus, pradeda kasdien kalbėti brevijorių ir vis labiau užsisklendžia, dažnai vienatvę prisidengdamas malda. Liucės prisiminimas apblėsta, o Katedros Nepažįstamoji lieka kaip pastovus jaunystės idealizmo simbolis – vėsi, švari dvasios atgaiva. Paskutinį sekmadienį prieš atostogas, asistodamas ir giedodamas epistolą, jis klysta ceremonijose, jaučia žvilgsnius ir pirmąkart aiškiai pajunta subdiakonato naštą. Tuo pačiu jis ima svarstyti du klausimus: kaip „teisingai“ bendrauti su Liuce ir kaip suderinti kunigystę su poezija, neuždusinti savyje talento kibirkšties visiškai.

XXV skyriaus santrauka

Šiame skyriuje atskleidžiama Liucės vidinė laikysena ir jos sprendimo tekėti už daktaro Brazgio motyvai. Po pernykščių išleistuvių jos jausmai Liudui Vasariui ne išnyko, bet įgavo kitą, brandesnį pavidalą. Vasario atsisakymas pabučiuoti ją mėnesienos naktį nebuvo suvoktas kaip įžeidimas – priešingai, jis sustiprino Liucės pagarbą jo dvasinei laikysenai ir tapo pagrindu lemtingam palinkėjimui: „Būk tamsta kunigu“.

Vis dėlto Liucė aiškiai supranta, kad jųdviejų keliai nebesusikirs. Ruošdamasi santuokai su Brazgiu, ji pasirenka ramų, saugų gyvenimą be meilės, bet nepraranda vidinio ryšio su Vasariu, kuris jai tampa moraline atrama, o ne gyvenimo partneriu. Sprendimas tekėti priimamas sąmoningai, be iliuzijų, net ištariant paradoksalią frazę: „Nemyliu, bet tekėsiu“.

Prieš vestuves Liucė išgyvena savotišką laisvės laiką – klajoja, skaito, svajoja, prisimena „Pavasarėlį“ su švelnia rezignacija. Galiausiai ji pati atvyksta pakviesti Vasario į savo vestuves. Jų pokalbis atskleidžia gilų pasaulėžiūrų konfliktą: Vasario pasirinkta vienatvė ir išsižadėjimas susiduria su Liucės tikėjimu atvira, gyva žmogaus širdimi.

Skyrius baigiasi vestuvėmis ir Vasario dvasine tuštuma. Nors išorinis sprendimas priimtas, vidinis praradimo jausmas išlieka, o jis pats ima ilgėtis seminarijos, kaip vietos, kur galima pasislėpti nuo gyvenimo.

XXVI skyriaus santrauka

Prieš Velykas Liudas Vasaris įšventinamas diakonu, o netrukus – ir kunigu. Po subdiakonato jo gyvenimas tampa tarsi siaura vaga: jis instinktyviai vengia abejonų, gyvena „laukiu galo“ nuotaika, net draugų klausimus (pvz., Kasaičio) nukerta trumpais atsakymais.

Paskutiniame kurse mokslas darosi praktiškas ir mechaninis: jie mokosi apeigų, „krikštyja“ samčius, duoda įsivaizduojamus išrišimus, repetuoja mišias. Vasaris bando rašyti „idėjinę“ poeziją – tyrią ir giedrą, bet ji išeina sausa, nes trūksta gyvo išgyvenimo. Per kunigystės šventimus suteikiama „didžiausia galybė“, tačiau jis pats nejaučia vidinės atmainos ir baugiai kartoja sau: „aš esu kunigas“.

Namuose namiškių džiaugsmas milžiniškas: tėvai nori primicijų kuo greičiau, derina datą prie darbymetės, kviečia gimines, o jis pats dar klysta priklaupimuose ir bijo apsijuokti. Pakviesdamas ponią Liuciją Brazgienę, Vasaris patiria nejaukų kartumą: vengia tikrų klausimų, ją įžeidžia, o pats lieka nuskriaustas.

Primicijų ruoša užverda klebonijoje ir bažnyčioje: žalumynai, vainikai, smilkalų kvapas, minios smalsumas. Žmonės bučiuoja jo pateptus delnus, jam darosi šlykštu, bet jis skuba į zakristiją ir remiasi kanauninko Kimšos pagalba. Įžengęs į presbiteriją jis jaučia šventės spaudimą, o širdis plaka iš nerimo vis stipriau viduje. Pamatęs Liuciją su baltu šilko šaliu, primenančiu Katedros Nepažįstamąją, jis dar labiau sutrinka, tačiau kelio atgal nėra – ir pradeda pirmąsias mišias.

„Altorių šešėly“ II dalies „Eina gyvenimas” santrauka

I skyriaus santrauka

Kalnynų parapijoje vyksta skubus vikariato remontas – ruošiami kambariai naujai paskirtam antrajam vikarui. Apleistos, drėgmės ir pelėsio persmelktos patalpos kelia rūpesčių, o Julė, klebonijos tarnaitė, su uolumu rūpinasi, kad būsimam kunigui būtų kuo geresnės sąlygos. Tuo tarpu Kalnynų klebonas kun. Platūnas į paskyrimą žiūri su aiškiu nepasitenkinimu: jo manymu, parapijai trečio kunigo nereikia, o remontas reiškia bereikalingas išlaidas.

Gavęs kanclerio laišką, klebonas sužino, kad sprendimas apgalvotas ir susijęs su parapijos dvasinių reikalų apleidimu. Tai jį dar labiau suerzina. Priešingai, kun. Jonas Stripaitis, pirmasis vikaras, naujoko laukia ramiau ir net su ironija – jis numato, kad dalį varginančių pareigų bus galima perkelti jaunajam vikarui.

Laiškas iš Liudo Vasario praneša apie jo ketinimą atvykti. Sužinojęs, kad būsimasis vikaras – literatas ir poetas, klebonas dar labiau nusiteikia priešiškai, o Stripaitis tai priima kaip jaunystės silpnybę. Abu kunigai, nors skirtingi, yra prisitaikę prie patogios tvarkos Kalnynuose ir jaučia, kad trečias asmuo ją sudrums.

Toliau išsamiai piešiamas klebono Platūno portretas: jis atsidavęs ūkiui, griežtas, tvarkingas, labiau materialus nei dvasinis, bet teisingas. Jam priešpriešinamas veiklus ir visuomeniškas Stripaitis, greitai ir mechaniškai atliekantis bažnytines pareigas. Abu, nors patenkinti esama padėtimi, nepatikliai ir su vidine įtampa laukia jaunojo konfratro atvykimo.

II skyriaus santrauka

Rudeniop į Kalnynus atvyksta du vežimai: viename sėdi jaunas kunigas Liudas Vasaris su tėvu, kitame – jo kukli manta. Bažnytkaimis greitai supranta, kad atsikraustė naujasis vikaras. Klebonijos kieme atvykimą pasitinka grandine besidraskantis šuo ir šaltas kun. Platūno sutikimas, iš karto parodantis, jog trečias kunigas čia laikomas nereikalingu. Tarnaitė Julė palydi Vasarį į atremontuotą vikariatą.

Naujuose kambariuose Vasaris trumpam atsikvepia. Kukli pastogė jam atrodo pakenčiama, o dažų ir medžio kvapas – malonesnis nei klebono kandūs žodžiai. Jis mąsto apie būsimą gyvenimą ir nutaria laikytis vidurio: vengti prabangos, bet gyventi tvarkingai, su knygomis ir ramiu darbu. Tėvas nujaučia sunkumus, tačiau sūnus stengiasi neprarasti vidinės pusiausvyros.

Pietaujant klebonijoje Vasaris susipažįsta su kun. Stripaičiu, su kuriuo kadaise mokėsi seminarijoje. Nors pokalbis kiek sušyla, jaunajam vikarui tuoj pat užkraunama atsakomybė – rytdienos laidotuvės su pamokslu. Tai jį labai išgąsdina, nes jis jaučiasi dar nepasirengęs.

Vakare Vasaris ruošiasi, užsuka į kooperatyvą, padeda Stripaičiui ir tampa jo konflikto su ūkininku Žodeliu liudininku. Grįžęs vėlai, pavargęs ir prislėgtas, jis dar mokosi pamokslo, kol galiausiai nugali miegas. Pirmoji diena Kalnynuose aiškiai parodo: jo laukia nelengvas ir vienišas kelias.

III skyriaus santrauka

Kunigas Liudas Vasaris, dar prieš išvykdamas į Kalnynus, per pirmuosius mėnesius po šventimų pamažu pratinasi prie kunigiškų pareigų. Pirmosios mišios jam kelia didelį jaudulį: jis daro klaidų, smarkiai jaudinasi, prakaituoja ir gėdijasi savęs. Ypač skaudžiai įsirėžia iškilmingas, bet neskoningas pamokslas per primicijas, kai jaunas kunigas viešai idealizuojamas, o bažnyčia palūžta nuo patetikos ir ašarų. Šis išgyvenimas ilgam lieka jo atmintyje kaip vidinės kančios akimirka.

Laikui bėgant Vasaris techninių veiksmų išmoksta, tačiau jį vis labiau slegia išpažinčių klausymas. Pasikartojančios nuodėmės, žmonių verkšlenimai ir dvasinis bukumas jį vargina, o pirmasis sudėtingas atvejis – rudo berno išpažintis – sukrečia savo moraliniu chaosu ir žiauria gyvenimo tikrove. Jaunasis kunigas pirmą kartą susiduria su situacija, kurioje nebegali suteikti išrišimo.

Pirmoji savarankiška diena Kalnynų bažnyčioje dar labiau jį prislėgia: aplaidumas, nešvara, abejingumas šventiems dalykams atskleidžia, kad dvasinis gyvenimas čia apleistas. Laidotuvės su pamokslu tampa dar vienu išbandymu – Vasaris jaučiasi bejėgis prieš tikrą žmonių skausmą ir suvokia savo žodžių tuštumą. Trijų rublių atlygis po pietų galutinai sutvirtina jo vidinę krizę ir protesto pradžią.

IV skyriaus santrauka

Grįžęs iš miesto kun. Jonas Stripaitis atneša naujienų: kviečių kainos laikosi tvirtai ir net kyla, todėl kun. Platūnas akimirksniu atslūgsta nuo įtampos. Tačiau išryškėja kita problema – Naujapolio pralotas remia Liudą Vasarį, tad klebonas supranta, kad teks keisti taktiką ir nebesipriešinti paskyrimui. Pašnekesys vyksta pakluonėje, kol kalvis taiso kuliamosios gedimą, o jų kasdienybėje aiškiai dominuoja ūkio ir pinigų rūpesčiai.

Per pietus Julė entuziastingai giria, kaip Vasaris klausė išpažinčių ir „mokė“ žmones, o Stripaitis pajuokaudamas skleidžia gandą apie ypatingas malones naujai įšventintam kunigui. Pokalbis netrukus pasisuka į ponią Brazgienę: Stripaitis tyčia erzina Vasarį, perduoda „labas dienas“ ir sukelia jam ryškų sumišimą, kuris pastebimas net prie stalo. Tuo pat metu nusprendžiama, kad į šventę Naujapolyje vyks būtent Vasaris.

Vėliau Stripaitis aplanko Vasarį jo kukliame bute, nusiveda į savo jaukius kambarius, vaišina ir bando užmegzti artimesnį ryšį – siūlo pereiti prie „tu“. Svarbiausia: jis mėgina įtraukti Vasarį į kooperatyvą ir „Žagrę“, kad šis formaliai pridengtų jo veiklą ir padėtų kovoti su Žodelio agitacija. Vasaris jaučia įtarimą, prisimena perspėjimus dėl piniginių reikalų ir atsargiai atideda sprendimą. Galiausiai jis pasirenka išeiti į ramią rudeninę apylinkę, ieškodamas atokvėpio nuo svetimos klebonijos dvasios.

V skyriaus santrauka

Išėjęs iš klebonijos, Liudas Vasaris pasuka dvaro link – ten kelias gražesnis, o už rūmų jo laukia ežerėlis ir pušynėlis, kuriuos vaizduotė nuspalvina romantiškai. Eidamas pro dvarą jis prisimena, kad jis priklauso baronui fon Reinekei, žmonių vadinamam Rainakiu – keistokam, bet geros širdies žmogui, net turinčiam simpatiją lietuvių kalbai. Dvaro aplinka Vasarį traukia kaip paslaptingas, kultūros kupinas pasaulis.

Pakeliui jis vis labiau atsipalaiduoja: rudeninė šviesa pakelia nuotaiką, tačiau mintyse iškyla pašaukimo išbandymo klausimas – ar jo vidinės jėgos suderintos su kunigystės tikslu, ar kada nors jos gali pasukti priešinga kryptimi. Ši savistaba jam skaudi, nes jis jaučia, kad praktika skiriasi nuo seminarijos idealų.

Ant kalnelio Vasaris pamato tris raitelius ir netrukus suvokia, kad tai dvaro ponai: baronas Rainakis, jaunoji baronienė ir ponia Sokolina. Baronienė, drąsiai jojanti vyriškais drabužiais, meistriškai suvaldo šoktelėjusį arklį ir linksmai prakalbina Vasarį. Trumpa pažintis jį sujaudina ir tarsi atveria duris į aristokratišką, viliojantį pasaulį.

Šilelyje, žiūrėdamas į ežerą ir Kalnynų bokštą, Vasaris išgyvena retą laisvės akimirką: jis jaučiasi poetas ir menininkas, o kunigiška tapatybė trumpam ištirpsta gamtos ramybėje. Jo vaizduotėje susijungia kūryba ir moteriškumo trauka – nuo ponios Brazgienės iki naujosios pažinties su baroniene. Vakare jis klausinėja Stripaitį apie dvarą, bet jo ciniškais gandais netiki, nors naktį miega neramiai.

VI skyriaus santrauka

Kunigas Liudas Vasaris nusprendžia apkuopti Kalnynų bažnyčią: siūlo nuvalyti altorius, išplauti liturginius audinius, sutvarkyti zakristiją. Klebonas Platūnas apsileidimą mėgina pateisinti „kuklumo“ argumentais, o kun. Jonui Stripaičiui tai tarsi proga pašiepti ir pažadėti davatkėlėms „atlaidų“ už talką. Vis dėlto Vasaris tyliai padaro savo – su Jule, zakristijonu ir moterėlėmis visą dieną valo, plauna, tvarko, o pats pagal taisykles perplauna purifikatorius ir korporalus.

Kitą rytą bažnyčia neatpažįstamai pasikeitusi: pro švarius langus švinta dangus, altoriaus paauksinimai spindi, zakristijoje tvarka. Tačiau Platūnas jaučiasi suvaržytas ir iš apmaudo tyčia demonstruoja nevalyvumą, kaltindamas ne save, o Vasarį. Vis dėlto parapijoje naujiena pasklinda greitai: sekmadienį žmonės pamato švarą, iškilmingesnę nuotaiką, o jų simpatija ima krypti į jaunąjį kunigėlį. Jie net kalba, kad jis pats lipo kopėčiomis ir už darbą bobelėms davė po auksiną.

Po pamaldų Žodelis ir Borvikis pasiveja Vasarį ir slapčiau skundžiasi kooperatyvo bei „Žagrės“ reikalais: esą Stripaitis neatsiskaito, neprileidžia prie knygų, kalbama net apie skundą viršininkams. Vasaris grįžta prislėgtas: dvejoja, ar verta jungtis prie draugijų – ar tai būtų pagalba, ar tik priedanga. Tą nerimą dar sustiprina jo auganti antipatija Julei ir pojūtis, kad klebonijoje viskas stebima bei apkalbama.

VII skyriaus santrauka

Kun. Liudas Vasaris vyksta į Naujapolį per šv. Pranciškaus atlaidus ir uoliai klauso išpažinčių. Po darbo jis pamato, kiek daug kunigų čia susirenka, ir pasisveikina su šeimininku – pralotu Girvydu. Pralotas domisi Kalnynų padėtimi ir ypač kun. Jono Stripaičio kooperatyvais, nes jam kelia nerimą, kai kunigai įsipainioja į piniginius reikalus ir kompromituoja Bažnyčios vardą.

Vasaris kalba atsargiai, nenorėdamas skųsti kolegos. Pralotas pataria nesikišti į ūkinius „biznius“, laikyti problemas viduje, o viešumoje saugoti kunigo garbę. Jis ragina Vasarį labiau remtis talentu ir rašyti, nes kunigijai reikia stiprių kūrėjų, o ne abejotinų verslininkų.

Per pietus užsimezga aštrus ginčas apie kunigus, kurie palieka luomą: pralotas griežtai smerkia tokį žingsnį, o kun. Laibys drąsiai kelia klausimą apie pašaukimą, sąžinę ir tikėjimo praradimą. Ši tema Vasariui atrodo pavojinga, bet kartu traukianti, ir jis įsidėmi Laibį kaip žmogų, kuris nebijo kalbėti atvirai.

Vėliau Laibys nuveda Vasarį pas ponią Liuciją Brazgienę. Ji žaismingai prisimena jų jaunystę ir pabrėžia, kad Pavasarėlis nuo jos vis bėgdavo. Pokalbis sušyla: Vasaris pripažįsta seną trauką, o kartu išsako abejones dėl pašaukimo, ypač dėl pamokslų ir išpažinčių naštos. Išsiskiria be patetikos, bet abu jau laukia kito susitikimo. Mieste daktaras Brazgys užsimena apie Stripaičio skandalų gandus ir galimą skundą vyresnybei.

VIII skyriaus santrauka

Po Naujapolio atlaidų kun. Liudas Vasaris pajunta kūrybinį postūmį: kun. dr. Laibio mintys ir susitikimas su Liucija Brazgiene pažadina atsiminimus bei lūkesčius. Grįžęs į Kalnynus, jis bando rašyti, bet eilės „neužsikuria“ – nė vienas motyvas neįgauna formos, ir jis skaudžiai suvokia, kad jau seniai nerašo.

Pasakojimas išplečia priežastį: seminarija jį atskyrė nuo gyvo pasaulio, o po subdiakonato jis tarsi kapituliavo – priėmė kunigystės formą, bet ne turinį. Emocijos apsnūdo, santykiai su žmonėmis ir moterimi buvo slopinami, net Biblijos poeziją uždengė rutinos „poterių“ trafaretas. Todėl Vasaris dirba iš inercijos, o kūrybinė kibirkštis neįsižiebia.

Nusivylimas virsta depresija: jei jis ne poetas, tada ir Laibio žodžiai, ir Liucės artumas atrodo kaip klaida. Beveik vidurnaktį jis išeina į vėjuotą sodą, pereina į šventorių prie seno klebono kapo, bet nesuklumpa maldai.

Tada, tarsi šmėkla, jis pasuka į dvarą. Sąžinę graužia mintis, kad Liucijai nutylėjo apie susitikimą su baroniene Rainakiene, o ausyse skamba Stripaičio užuominos. Parko tamsoje jis ieško šviesaus lango, regi jos šypsnį ir „amazonės“ jojimo vaizdą.

Nors supranta sumanymo absurdiškumą, kelionė tampa maištu prieš pilkumą: vėjas blaško sutaną, o jam keistai smagu eiti tolyn. Grįžęs jis jaučiasi išsekęs, bet palengvėjęs, ir užmiega su mintimi, kad su baroniene kalbėsis jau kaip su pažįstama.

IX skyriaus santrauka

Po ankstesnių įvykių baronas Rainakis aplanko Kalnynų kleboną, o netrukus baronienė Rainakienė pakviečia tris kunigus į dvarą arbatos. Klebonas Platūnas vizitų nemėgsta, bet laiko juos naudinga „baudžiava“ – esą geresni santykiai su dvaru sustiprina klebonijos autoritetą. Kun. Stripaitis pritaria, kartu ciniškai šaiposi iš baronienės kilmės ir „dorybių“, o jų kalbos tonas vis labiau žeidžia kun. Liudą Vasarį.

Prieš išėjimą Vasaris nebeištveria klebono priekabumo dėl „per daug laiko“ ir aštriai atsikerta, net užsimindamas apie galimą skundą kurijai bei išvykimą. Į dvarą jis ruošiasi su pagieža: apsivelka naują sutaną, nusivalo batus ir mintyse nusprendžia pasirodyti geriau už vyresniuosius. Vis dėlto Stripaitis ateina jo pasiimti – dėl kunigų „solidarumo“.

Dvaro salione kunigai pasimeta prieblandoje, o Stripaitis jaučiasi laisviausiai. Ekscentriškas baronas Rainakis svečius pasitinka maišydamas kalbas, o Vasaris patraukia jo dėmesį pavardės „Vasaris“ sąskambiu su italų meno istoriku. Pasirodžiusi baronienė Rainakienė pribloškia Vasarį elegancija ir provokuojančiu stiliumi: jos žvilgsnis ir šypsena suteikia jam drąsos.

Arbatos metu pokalbiai išsiskiria: Platūnas su baronu aptaria ūkį, ponia Sokolina su Stripaičiu ginčijasi apie celibatą, o Vasaris su baroniene įklimpsta į dviprasmiškas kalbas apie meilę ir „platoniškumą“. Baronienė net įsiūlo jam cigaretę, o vėliau pasiūlo skolintis knygų iš dvaro bibliotekos, kviesdama užsukti priešpiet. Grįžtant Stripaitis pašiepiamai perspėja Vasarį, bet šis tyli, pasilikdamas su nauju nerimu ir pagunda.

X skyriaus santrauka

Kun. Stripaičio muštynės Vingilo alinėje sukelia triukšmą ne tik Kalnynų parapijoje, bet ir visoje apylinkėje. Vieni jį giria kaip „tvirtą kunigėlį“, išvaikiusį girtuoklius, kiti griežtai smerkia: kunigui nederą eiti į karčemą ir kelti smurtą, ypač kai Piktupių Andrius sunkiai sužeistas. Kalbama, kad tai buvo ne uolumas, o kerštas dėl kooperatyvo reikalų. Vingilas surašo skundą ir nuveža vyskupui, o „pirmeivių“ spaudoje pasirodo piktos korespondencijos.

Klebonijoje tvyro įtampa: klebonas Platūnas baiminasi, kad skandalas kliudys ir jam, o Vasaris jaučiasi tarsi pasyvus kaltininkas – klausydamas išpažinčių nebegali barti už „pasipiktinimą kunigais“. Stripaitis iš pradžių apsimeta nieko nebijąs, bet galiausiai nusprendžia skelbti pajininkų susirinkimą ir prašo Vasarį eiti į valdybą. Vasaris griežtai atsisako, ir tarp jų kyla šiurkštus konfliktas.

Netrukus Julė praneša, kad atvažiavo kviesti pas ligonį: tai Piktupiai, o prie mirties guli Andrius. Stripaitis nebeišdrįsta važiuoti ir paprašo Vasarį pavaduoti. Vasaris keliauja su sakramentais, bet ligonis kliedi, griebia kunigą, pilnas keršto, išpažinties neatlieka. Kunigas suteikia išrišimą sub conditione ir Paskutinį patepimą, tačiau grįžta prislėgtas: patiria savo bejėgiškumą ir dar aštriau suabejoja pašaukimu bei pastoracijos „tuščiomis formomis“ Kalnynų užkampyje.

XI skyriaus santrauka

Po nesėkmingo vizito pas ligonį kun. Liudas Vasaris kelias dienas vaikšto užsidaręs, paniuręs ir dirglus. Jis griežtai laikosi rutinos: meditacija, brevijorius, išpažintys iki mišių. Tačiau nuolatinės „tos pačios“ davatkų nuodėmės, verkšlenimai ir net konfesionalo aplinkos nemalonumas jį siutina. Išoriškai jis kantrus, todėl moterėlės jį ima dievinti ir plūsta net iš svetimų parapijų, bet viduje auga kartumas. klebonas Platūnas ir kun. Stripaitis jį palydi pašaipiais žvilgsniais, tarsi laikydami skrupulatu, ir tai dar labiau žeidžia.

Bandydamas „užsidaryti“ nuo pagundų, jis nutaria neiti į Rainakių dvarą ir neimti ponios baronienės Rainakienės siūlomų knygų. Vis dėlto pilki vakarai ir vienatvė gimdo gailestį. Tada pasirodo drąsioji kambarinė su kvepiančiu rašteliu: J. R. primena, kad bibliotekos knygos jo laukia. Vasaris raštelį perskaito daugybę kartų ir, vedinas mandagumo, galiausiai ateina.

Dvaro bibliotekoje jis baronienės draugijoje netikėtai atsipalaiduoja: kartu rūšiuoja knygas, kalbasi lengvai ir ironiškai. Baronienė priima jį rytmetiniu neglige, provokuoja paradoksais apie askezę, smagumą ir net išpažinties „malonumą“. Vėliau prabangiame buduare ji skaito Tetmajerį, o Vasaris, užgautas pašaipos, atsiveria: pasakoja apie kelią į seminariją, poeziją ir pašaukimo abejones. Baronienė klausia, ar jis mestų kunigystę, ir, išgirdusi griežtą „Ne“, pataria: jei nori ištverti – „eik ir linksmai gyvenk“. Išeidamas su knygomis Vasaris jaučiasi dar labiau sutrikęs: jis supranta, kad baronienei buvo atviresnis nei savo nuodėmklausiui, ir ima abejoti, kodėl išpažintis jam teikia tik šaltį, o ne pagalbą.

XII skyriaus santrauka

Artėjant vartotojų draugijos susirinkimui kun. Stripaičio padėtis Kalnynuose prastėja: po muštynių karčemoje jo populiarumas krinta, o Vingilas, mokytojas ir Piktupis nuolat kursto žmones. Dėl paskalų parapijiečiai vengia „kunigėlio krautuvės“, bažnyčioje „pirmeiviai“ demonstratyviai traukiasi prie durų, o pasveikęs Piktupių Andrius su šutve net grasina kerštu. Net klebonijoje įtampą didina Julė, parnešanti vis naujas „gazietų“ pajuokas.

Susirinkime Stripaitis netikėtai pateikia tvarkingą apyskaitą ir praneša, kad pasitraukia iš draugijos. Opozicija sutrinka, tačiau kito tinkamo žmogaus nerandama, todėl nusprendžiama draugiją likviduoti. Nors formaliai jis laimi, Stripaitis jaučiasi palūžęs: tiek darbo, o pabaiga – tuštuma.

Po kelių dienų ateina kurijos raštas: kun. Stripaitis per savaitę turi palikti Kalnynus, o jo vieton skiriamas kun. Ramutis. Prieš išvykimą pas jį ateina Žodelis ir Borvikis atsiprašyti; po aštrių žodžių įvyksta susitaikymas, jie net pasiūlo jį išvežti su manta.

Atsisveikinimo vakarą Stripaitis su Liudu Vasariu kalbasi atvirai: pripažįsta savo silpnybes, parapijos nuobodulį ir perspėja Vasarį: jei neturi „to kažko“ pastoracijai, bėk iš parapijos. Kitą rytą jis išvažiuoja, o Vasariui netrukus tenka aplankyti Šlavantų tėvelį – gyvą kunigiško idealizmo pavyzdį.

XIII skyriaus santrauka

Perskaitęs iš ponios baronienės Rainakienės gautas knygas, Liudas Vasaris po vizito pas Šlavantų tėvelį pajunta, kad kunigo idealas reikalauja griežtos askezės. Todėl modernūs romanai ir Tetmajerio poezija jam ima atrodyti kaip pasaulio „nuodai“: jie žadina fantaziją, erotines vizijas ir maištingą, niūraus neigimo nuotaiką. Jis blaškosi tarp kaltės kaip kunigas ir susižavėjimo kaip poetas, deklamuoja „Preliudijų“ posmus, kuriuose atpažįsta savo paties kartėlį.

Galiausiai jis supranta: baronienės patarimas „linksmai gyventi“ būtų leidęs išvengti sąžinės traukulių, bet Vasaris savo viduje įkurdino rūstų teisėją – idealą, todėl gyvena nuopuoliais ir atgailomis. Vis dėlto jis grįžta į dvarą grąžinti knygų ir nori vėl pamatyti baronienę, kuri jau beveik išstumia Liucę.

Baronienė pasiūlo pasivaikščioti parke: ji skatina Vasarį nebijoti pažinties, ironizuoja jo „pavojų“ baimes ir kalba apie gyvenimo pažinimą. Jos grakštumas, nerūpestingumas ir paradoksai tirpdo kunigišką rūstumą, o gėlių klombos ir „malonumo filosofija“ jį svaigina. Vasaris vėl ima knygas, mąsto, kad kunigas negali rašyti kaip didieji poetai, ir pasiryžta: pareigas atliks nepriekaištingai, bet kūryboje bus vien tik žmogus.

Jis vis dažniau lankosi dvare; baronas Rainakis jį pamėgsta, o klebonijoje tai tampa žinoma, nors Julė atvirai piktinasi tokiais vizitais.

XIV skyriaus santrauka

Liudo Vasario ir baronienės Rainakienės pažintį iš lengvų vizitų išjudina nauji svečiai: iš Lenkijos atvyksta ponia Kozinskienė su dukra ir sūnumi Kozinskiu. Dvare prie kavos Vasaris jaučiasi suvaržytas, o baronienė, priešingai, akivaizdžiai džiaugiasi svečiais ir ypač palankiai žiūri į Kozinskį.

Kozinskis kunigui atrodo įkyrus, savimi patenkintas dabita: jis nuolat šokinėja baronienei patarnauti, perima net smulkmenas, kurias ji prašo paduoti Vasarį, ir taip įžeidžia jo savimeilę. Vakare kunigas grimzta į apmaudą ir rezignaciją, bandydamas save įtikinti, kad jis „kunigas ir neturi teisių“, tačiau iš tiesų jį drasko pavydas, nors jis to dar nepripažįsta.

Kelias dienas Vasaris vengia dvaro, bet troškimas pamatyti baronienę nugali. Parke jis susiduria su ja ir Kozinskiu, ir baronienė pakviečia jį į šeštadienio balių, kartu pranešdama, kad po savaitės jie išvyksta. Ši žinia kunigą persmelkia gailesčiu ir dar labiau sustiprina jo vidinį nerimą.

Prieš pat balių į Kalnynus atvyksta naujas vikaras kun. Petras Ramutis – rimtas, dvasingas, su „šaltąja“ teologinių knygų biblioteka ir gyva malda. Jo buvimas Vasariui kelia ir pagarbą, ir slaptą antipatiją: klebonas atkalbinėja nuo baliaus, o Ramutis paprastai ištaria: „mano vieta ne ten“ ir pakviečia: „atlankysim Sanctissimum“.

XV skyriaus santrauka

Įžengęs į Kalnynų dvaro balių, Liudas Vasaris akimirksniu pajunta svetimumą: smalsūs žvilgsniai, triukšmingos grupelės ir privalomas mandagumas jį varžo. Baronienė Rainakienė spindi elegancija, o Kozinskis nuo jos nė per žingsnį neatsitraukia. Atvykus daugiau svečių, prasideda tikras provincijos dvaro šurmulys su bufetu, vynu ir juokais; ypač visus patraukia sąmojingas kun. Laibys, kuris lengvai užvaldo kompaniją.

Vasaris tuo metu vis labiau grimzta į liūdesį: jam atrodo, kad jis čia nereikalingas, kad menkina kunigo orumą, o baronienė jo beveik nepastebi. Šokiams prasidėjus, jis pagaliau prisigretina prie Laibio ir išgirsta aštrų perspėjimą saugotis baronienės, kurios galia, pasak kapeliono, primena „kurtizanišką“ žaidimą. Šie žodžiai Vasarį žeidžia, bet kartu priverčia abejoti baronienės ketinimais.

Baliaus kulminacija tampa sagtelės „riterystės“ scena, kur inžinierius Gruberis gudriai išjuokia Kozinskį ir perima baronienės dėmesį, o Vasaris vėl pajunta pavydą ir nerimą. Tačiau netikėtai baronienė, lyg duodama ženklą, pasitraukia į biblioteką. Vasaris ten ateina „atsisveikinti“, išsako savo kartėlį dėl jos dėmesio kitiems, o baronienė, supratusi jo pavydą, staiga jį pabučiuoja – trumpai, bet svaiginamai – ir paliepia: „Ateik ketvirtadienį… Atsisveikinsim.“

Išeidamas į šaltą rudens naktį, Vasaris eina greitai, vis dar degdamas nuo bučinio ir kvepalų, o viduje gimsta naujas, pavojingas tikėjimas ja.

XVI skyriaus santrauka

Ketvirtadienį baronienė Rainakienė nerimauja, ar kun. Liudas Vasaris ateis po bučinio: ji net prisipažįsta poniai Sokolinai, kad gal ima įsimylėti, nes ją traukia ne patyrę „per daug vyriški“ vyrai, o kuklus, švelnus, nekaltas jaunuolis, kurį ji galėtų vesti pavojingu patyrimų keliu. Vis dėlto Vasaris ateina tyčia penktą valandą, kai būna visi, vengdamas likti dviese. Salione jis randa šeimininkus ir Kozinskius, pastebi, kad Kozinskis atšalęs, o baronienė elgiasi paprastai, lyg nieko nebūtų įvykę.

Bibliotekoje, grąžindami knygas, jie kalba apie praeitį ir ateitį: Vasaris baiminasi, kad viskas buvo tik žaidimas, o baronienė pripažįsta, jog įdėjo ir širdies, ir žada grįžti gegužę tęsti pažintį. Ji pasakoja apie užsienio miestus, kurortus, Rivierą, ragina „pažinti gyvenimą“ dėl kūrybos. Atsisveikindama ji dar kartą pabučiuoja – Vasaris tai priima kaip nuoširdų impulsą, bet grįžęs į vikariatą skaudžiai pajunta kontrastą tarp dvaro šilumos ir savo šaltos buities.

Per vakarienę klebonas įspėja apie pasaulietiškas pažintis, o Vasaris pirmąkart atvirai atsikerta. Vėliau jis kankinasi dėl bučinio kaip peccatum veniale, svarsto išpažintį, bet bijo kreiptis į kleboną ar kun. Petrą Ramutį. Sekmadienį jis baronienę dar pamato bažnyčioje rimtą, o pirmadienį, nuėjęs pro dvarą, randa uždarytus langus ir ratų vėžes: ji išvažiavo, ir jį užlieja tylus liūdesys.

XVII skyriaus santrauka

Po baronienės Rainakienės išvažiavimo kun. Liudą Vasarį užgula pilkas advento laikas: darbų bažnyčioje daugėja, tačiau vakarai ilgi, o jis blaškosi tarp kambarių, negalėdamas nei susikaupti, nei skaityti. Atmintyje maišosi kun. Laibio, Šlavantų tėvelio ir baronienės žodžių nuotrupos, o svajonėse jis tai mato save pavyzdingu kunigu, tai – būsimu rašytoju, kurio sėkmė pakeltų jį baronienės akyse.

Tuo metu kun. Petras Ramutis jį tyliai observuoja: perskaitęs Vasario eiles ir sužinojęs apie dvarą bei knygas, jis įsitikina, kad kolega atsidūrė dvasiniame pavojuje. Vasarį kiek aprimus, šis nueina į tuščius dvaro rūmus pasiimti knygų – šalta biblioteka su dulkių sluoksniu jam tampa praeities atšalimo ženklu, o baronienė pasirodo tolima ir nepasiekiama.

Vasaris grįžta prie poezijos, bet negali rašyti tiesiogiai apie meilę: jis kuria simbolinę Nepažįstamosios viziją (Pilis, Žvaigždė, Saulė), sudėdamas į ją Liucės ir baronienės patirtis. Eilės išspausdinamos, ir visi ima spėlioti, kas ta Ji. Ramutis supranta užuominas ir, per žiemos pasivaikščiojimą, nukreipia pokalbį į Dievo ir pasaulio poetų skirtį, perspėja dėl papiktinimo ir siūlo tikrinti eiles prieš spaudą. Vasarį tai žeidžia, bet palaužia.

Po to Ramutis griežtina įtaką: smerkia beletristiką, užverčia savo knygomis, siūlo kolektyvines meditacijas ir sudaro griežtą dienotvarkę. Vasarį ima slėgti nuolatinė globa, kyla antipatija, jis pradeda tyčia nesilaikyti ritmo. Galiausiai Ramutis sukrunta, pamatęs Vasarį vėl grįžtantį iš dvaro su knygų ryšuliu.

XVIII skyriaus santrauka

Praėjus porai mėnesių po baronienės Rainakienės išvažiavimo, kun. Liudo Vasario atmintyje atgyja ponia Liucija Brazgienė. Žiemos vakarais jis prisimena klierikavimo laikų Liucę, naivias svajones ir sąžinės priekaištus, o kartu – paskutinį vizitą Naujapolyje bei kun. Laibio mintis, kurios dabar jau nebeatrodo tokios paradoksalios. Lygindamas Liucę su baroniene, jis jaučia: baronienė vilioja nerimu ir troškimu ją vėl pamatyti, o Liucė traukia kaip sava, prietelinga praeitis.

Apie užgavėnes jis išsiruošia į Naujapolį – kaip į šventę po supilkėjusių Kalnynų. Pirmiausia aplanko pralotą Girvydą, kuris kritikuoja kun. Ramutį dėl siaurumo ir ragina kunigą būti aktyvų, „užimponuoti pasauliui“, o Vasarį – neužvilti kaip poetą. Šios kalbos supurto jo idealizmą ir paskatina ieškoti kun. Laibio nuomonės.

Pas Brazgius jis pamato, kad Liucija pasikeitusi: santykiai su vyru šilti, o netrukus paaiškėja jos nėštumas. Ji pakviečia Vasarį būti kūmu, o baronienę paminėdama parodo, kad senasis jausmų žaidimas baigtas. Išeidamas Vasaris suvokia: dabar Liucė jam – motina, verta tik pagarbos.

Kapelionas Laibys ciniškai paaiškina Bažnyčios pasaulišką prestižą ir minių „sugestionavimą“, ragindamas Vasarį blaiviai rasti savo vietą. Po šių susitikimų jis atsisveikina su jaunystės Liucės įvaizdžiu ir pradeda rašyti ilgą eilėraščių ciklą, nuspręsdamas nebesibaiminti, kaip tai įvertins Ramutis ar Girvydas.

XIX skyriaus santrauka

Kun. Vasariui parapijos darbas nuo pat pradžių yra sunki našta: išpažinčių klausymas greitai praranda pradinį uolumą, o pamokslai kelia nuolatinį stresą. Jis neturi improvizacijos dovanos, todėl kartais lipa į sakyklą nepasiruošęs ir pasimeta po įsmigusiais žvilgsniais. Kai staiga susirgus kun. Ramučiui tenka jį pavaduoti, Vasaris skuba ruoštis, bet lemtingu momentu iš Evangelijos iškrenta lapelis su planu, ir pamokslas tetrunka vos kelias minutes. Per pietus klebonas jį pašiepiamai įgelia, prikišdamas „dvaro poniučių knygeles“ ir eilių rašymą.

Po Kalėdų prasideda kalėdojimas: nors Kalnynų parapijoje jam tenka tik dalis kaimų, pats rinkimas ir pinigų ėmimas jam yra koktus. Paliepiuose jis patiria visą kaimo scenų spektrą – nuo vargingo kampininko, kuris atiduoda pusrublį, iki vaišios, viską į juokus verčiančios šeimininkės, kuri beveik „įkalina“ prie stalo. Vasarį erzina palydovų – vargonininko, zakristijono ir špitolninko – godūs komentarai, tačiau jis vis tiek dalija gautus pinigus.

Svarbiausias epizodas – pas turtingąjį Žodelį ir Žodelienę, kur pietūs tampa garbės ir įtakos kova su kaimynu brostvininku. Atvykęs mokytojas giria Vasarį kaip poetą, dar labiau aštrindamas parapijos įtampas. Vakare, išsivadavęs iš veidmainystės ir nuovargio, Vasaris pagaliau atsikvepia: tyli mėnesiena, žvaigždėtas dangus ir kelionė rogėmis jam tampa vieninteliu tos dienos atlygiu.

XX skyriaus santrauka

Kitą rytą kun. Vasaris pergalvoja pirmąjį kalėdojimą ir supranta, kad tai menkai siejasi su tikra pastoracija: turtingiesiems – vaišės, vargšams – skausmingas skatiko atidavimas. Jį išgąsdina ir tai, kad jo poezija skaitoma net kaime – mokytojas, Žodelis ir kiti gali ją suprasti klaidingai, todėl kunigo ir poeto konfliktas aštrėja. Be to, dėl pietų pas Žodelį atsiranda priešų: brostvininko šeima skleidžia apkalbas apie „balių su bedieviais“ ir rašymą į laikraščius. Klebonas piktinasi, o Vasaris paprašo pastabų nesakyti girdint tarnaitei.

Julė suvokia klebono antipatiją ir pradeda Vasarį sekti, „gelbėdama“ jį klebono akyse. Ji įkyriai lenda į išpažintį, pasakoja sapnus, pavydą ir net parfumų kvapą nuo sutanos, o Vasaris jos nekenčia – išpažintys jam atrodo nenuoširdžios ir manipuliatyvios.

Per gavėnią darbo tiek daug, kad Vasaris virsta beveik automatu: mažai miega, beveik neskaito, neberašo, meditacijas su kun. Ramučiu nutraukia. Vienintelė jam tikrai artima apeiga – „Officium defunctorum“: gedulingos psalmės ir giesmės pažadina baimę, atgailą ir viltį, nors įkyrus uždūšinis rožančius jį išblaško. Po Velykų uolumas nebegrįžta, santykiai su Ramučiu atšąla, ir pavasarėjant Vasario žvilgsnis vis dažniau krypsta į dar užvertą, „aklą“ dvarą.

XXI skyriaus santrauka

Gegužė atneša kun. Vasariui lengvą, svajingą nuotaiką: Kalnynuose visi trys kunigai gyvena atskirai. Klebonas rūpinasi ūkiu, kun. Ramutis katekizuoja vaikus ir puošia gegužines pamaldas, o Vasaris laiką leidžia sode, miške ar prie ežerėlio, sąmoningai vengdamas Ramučio globos.

Ramutis vaikams tinka – jis paprastas, šiltas, metodikas išmano, todėl vaikai jo klausosi. Vasariui sekasi prastai: vieni jo bijo, kiti triukšmauja. Tačiau gegužinės pamaldos Vasariui tampa išskirtiniu dvasiniu epizodu: Panos Marijos simbolika, litanijos invokacijos ir alyvų, vaško bei smilkalų kvapai sukuria svaigų susiliejimo su minia jausmą, kuriame jis trumpam pamiršta kasdienybę.

Gamtoje Vasaris patiria vidinę ramybę ir kūrybinį šuolį: jo gamtinė lyrika tampa gilesnė, jis ima jausti „pačios gamtos gyvenimą“ ir ieško ritmų bei sąskambių tam, kas nepasakoma. Pamatęs atvertus dvaro langus ir tvarkymą, jis sąmoningai nepasiteirauja apie baronienės grįžimą – jam „maloniau laukti“. Vakare parašo eiles apie užkeiktus rūmus ir karalaitės pabudimą, lygindamas debesų atspindžius vandenyje su savo laukimo būsena.

Dar negavęs žinių iš dvaro, jis gauna kvietimą į Brazgių krikštynas – būti krikšto tėvu. Į Naujapolį važiuoja nenoromis: mintys vis tiek sukasi apie baronienę.

XXII skyriaus santrauka

Baronienė Rainakienė parvažiuoja birželio pradžioje, o žinią į kleboniją pirmoji atneša Julė, iškart užuodžianti „papiktinimą“. Kun. Vasaris nujaučia, kad nuo šiol jo žingsniai į dvarą bus sekami: Julė šnipinės iš pavydo, klebonas kabinėsis, o kun. Ramutis „saugos“ nuo pavojaus.

Baronienė parašo trumpą laiškelį „mielam kunigui“, kviesdama atvykti ir žadėdama spaudos bei knygų. Tačiau laiškas patenka į Julės rankas, ji jį paslepia, todėl baronienė dvi dienas laukia veltui, įsižeidžia ir nusprendžia atkeršyti. Vasaris, nežinodamas priežasties, patiria pažeminimą: parke, sveikindamas raiteles baronienę ir Sokoliną, sulaukia tik šalto linktelėjimo ir jų juoko.

Netikėtai baronienė pasirodo išpažintyje pas Vasarį: prisipažįsta nemylinti vyro, turėjusi meilužį, o svarbiausia – kad mylinti kunigą. Vasaris blaškosi tarp smalsumo, pavydo ir pareigos, vis dėlto suteikia išrišimą, suvokdamas, jog ši išpažintis juodu surišo dar stipriau.

Vėliau jis ryžtasi nueiti į dvarą. Paaiškėja, kad laišką „prarijo“ Julė. Baronienė priima jį saulėje, pabrėžia kontrastą: balta suknelė ir juoda sutana, dviejų polių trauka. Salione, vartant albumus, ji primena „per išpažintį“, paliečia jo plaukus ir beveik pabučiuoja – pažadėdama: „ateik rytoj“.

XXIII skyriaus santrauka

Vakare kun. Vasaris iškvočia Julę dėl dingusio baronienės Rainakienės laiško. Tarnaitė painiojasi, galiausiai prisipažįsta jį perdavusi klebonui, kuris laišką sulaiko kaip „dokumentą“. Vasaris supranta, kad rengiamasi skundui vyskupui, ir nujaučia galimą perkėlimą iš Kalnynų. Ši grėsmė jį slegia labiau psichologiškai nei formaliai – kaltės jausmas tampa vidine bausme.

Kelias dienas jis vengia dvaro, kol netikėtai į kleboniją ateina pati baronienė. Ji ramina Vasarį, skatina nesigraužti ir džiaugtis jaunyste, priešindama gyvenimo šviesą skrupulams. Pokalbio metu Vasaris pastebi Julę šnipinėjant po langu, o tai dar labiau sustiprina jo pasiryžimą nepasiduoti spaudimui.

Kitą dieną, nepaisydamas klebono užuominų, Vasaris ryžtingai eina į dvarą. Parke jis su baroniene ir ponia Sokolina žaidžia kroketą, vėliau geria kavą. Baronienė kalba rimtai: ji nori sustiprinti Vasario pasitikėjimą savimi, išmokyti žiūrėti į gyvenimą be nuolatinės atgailos baimės.

Vėliau jų santykiai tampa draugiškai artimi: literatūriniai pokalbiai, poezijos skaitymai, abipusė pagarba. Baronienė pabrėžia Vasario poeto pašaukimą ir ragina nesiaurinti savęs kunigiška baime. Nors erotika lieka santūri, šios savaitės Vasariui tampa laimingiausiu jo kunigavimo laikotarpiu ir lemtinga patirtimi, pakeitusia jo savivoką.

XXIV skyriaus santrauka

Vieną dieną kun. Vasaris gauna kvietimą iš praloto Girvydo skubiai atvykti į Naujapolį. Jis nujaučia, kad tai susiję su klebono Platūno skundu. Pralotas pasitinka rūsčiai, garsiai perskaito kaltinimus dėl ryšių su baroniene Rainakiene, tačiau netrukus pratrūksta juoktis: Platūnas „iš adatos vežimą priskaldė“. Vis dėlto pralotas įspėja Vasarį būti atsargiam ir saugotis viešo papiktinimo, nes net eilės galėtų tapti rimtesniu įkalčiu.

Staiga pokalbis pasisuka į pasaulio įvykius: pralotas praneša apie Austrijos sosto įpėdinio nužudymą ir kartoja, kad „Europoj pakvipo paraku“. Jis net pasiūlo Vasariui karo atveju sprukti į Rusiją ir stoti į Akademiją, kas kunigui sužadina slaptą viltį išsivaduoti.

Vėliau Vasaris užsuka pas ponus Brazgius: daktaras Brazgys nerimauja dėl galimos mobilizacijos ir šeimos likimo. Kalnynuose iš pradžių viskas lyg ramu, bet netrukus dvarą sukrečia telegrama: grįžta baronas Rainakis. Jis atneša konkrečią žinią: liepos 28 d. Austrija paskelbė karą Serbijai, o grandinė neišvengiama. Klebonijoje pirmą kartą visi trys kunigai pajunta bendrą grėsmę.

Greitai paskelbiama mobilizacija: vyrai traukia į valsčių, bažnyčia pilnėja. Dvare ponios ketina vykti į Peterburgą, o Vasaris, pamatęs į vakarus slenkančias kareivių mases, pajunta, kad karas gali tapti ir katastrofa, ir vienintele išėjimo proga.

XXV skyriaus santrauka

Ponai Rainakiai pagaliau paskiria išvykimo dieną, ir dvaras paskubomis virsta chaotiška kraustymosi vieta: lagaminai, dėžės, priteršti rūmai. Paskutinį vakarą atsisveikinti ateina kun. Vasaris. Verandoje tvyro prislėgta tyla: baronas Rainakis paniuręs, ponia Sokolina mintyse tikrina, ar nieko nepamiršo, o baronienė Rainakienė stengiasi juokauti apie karą ir net „gailestingosios seselės“ vaidmenį.

Vasariui tai skaudus lūžis: jis jaučia, kad be baronienės vėl grįš vienišumas ir pilkas kasdieniškumas, todėl jame kyla maištinga mintis pasprukti ir „ją pasivyti“. Vakarą perskrodžia tolimas, grasinantis armotų dundėjimas—karas tampa nebe kalba, o girdima tikrove. Parke, serbentais kvepiančiu taku, baronienė ramiai pripažįsta, kad karas sutrauko net stipresnius ryšius, bet dar kartą įkvepia Vasarį drąsai, pasiryžimui ir laimės siekiui. Jų atsisveikinimas baigiasi paskutiniu, švelniu bučiniu.

Netrukus Kalnynuose prasideda karo paruošiamieji darbai: žmones patraukia kasti apkasų, laukuose išraizgomas spygliuotos vielos tinklas, net per klebono Platūno javus. Karininkai paskelbia, kad reikės nugriauti bažnyčios bokštą. Platūną užgriūva nuostoliai, jis palūžta ir net su Vasariu kalba švelniau. Tuo tarpu kun. Ramutis laikosi rutinos ir įveda kasdienes pamaldas, prašydamas atitolinti karo nelaimę.

XXVI skyriaus santrauka

Po sprendimo susprogdinti bažnyčios bokštą kun. Vasaris vyksta pas pralotą Girvydą į Naujapolį, kad galutinai sutvarkytų išvykimo į Akademiją reikalus. Pralotas tvirtai palaiko šį sprendimą, įspėja apie artėjančius mūšius Lietuvoje ir ragina nedelsti, nes karas gali bet kada užkirsti kelią. Mieste Vasaris sutinka kun. Stripaitį, kuris taip pat ketina trauktis į Rusiją, ir patvirtina nuojautą, kad Lietuvą netrukus užlies karo chaosas.

Apsilankęs pas Brazgius, Vasaris sužino, jog daktaras Brazgys jau sumobilizuotas, o ponia Liucija su sūnumi pasitraukė pas giminaičius. Pokalbis su kapelionu Laibiu tik dar labiau sustiprina Vasario apsisprendimą: skeptiški, bet blaivūs žodžiai jam tampa paskatinimu ieškoti išsigelbėjimo iš parapijos rutinos.

Gavęs vyskupo leidimą ir dokumentus, Vasaris atsisveikina su tėvais, kanauninku Kimša ir ponia Brazgiene. Šeimos susibūrimą sukrečia žinia, kad rusų kariuomenė traukiasi, o frontas griūva. Kalnynuose tvyro panika, kasami apkasai, vežami sužeistieji.

Galiausiai Vasaris palieka Kalnynus. Ant kalnelio jis pamato, kaip sprogdinamas bažnyčios bokštas. Šis vaizdas jam tampa simboliu: griūva ne tik bokštas, bet ir jo jaunystės iliuzijos, siejusios jį su kunigyste. Atsigręžęs paskutinį kartą, jis nuvažiuoja į rytus, palikdamas praeitį už savęs.

„Altorių šešėly“ III dalies „Išsivadavimas” santrauka

I skyriaus santrauka

Greitasis traukinys sustoja Virbalio stotyje, ir Liudas Vasaris po 10 metų pirmą kartą grįžta į Lietuvą. Jam brangu matyti nepriklausomos valstybės ženklus, išsikeisti litų ir skaityti lietuvišką užrašą, bet kartu piktina, kad stoties tarnautojai vis dar kalba rusiškai. Bagaže jis vežasi knygas, portfely – filosofijos daktaro diplomą, kišenėje – įvairių valiutų banknotus, o galvoje – neramias mintis. Jis keliauja civiliais drabužiais, nes nenori, kad kas nors atpažintų jo luomą.

Vis dėlto vagone jį užklumpa senas bičiulis – kun. Antanas Meškėnas. Kalbingas draugas pasakoja apie revoliucijos metus, grįžimą su tremtinių ešelonais, savo profesoriavimą universitete ir tai, kaip kunigai jaučiasi valdant krikščioniškai vyriausybei. Išgirdęs gandus, esą Vasaris vedęs prancūzę, jis atsargiai išsisukinėja, kad neatsivertų vidiniai prieštaravimai dėl kunigystės.

Artėjant Kaunui, Vasarį sujudina prisiminimai apie Kalnynus, baronienę Rainakienę, Platūną, Ramutį ir dabar jau seimūną Stripaitį. Meškėnas pažada rytoj pakviesti jį arbatos ir supažindinti su pažįstamais. Tačiau Kaune Vasarį pribloškia skurdas: duobėtos gatvės, lėtas tempas, nykios šoninės gatvelės, tik Laisvės alėja gyvesnė. Jis supranta, kad tokį miestą paliko okupacijos, o Vilnius atplėštas, tačiau jausmai neklauso žinojimo. Apsistojęs „Rūtos“ viešbutyje, jis sapnuoja mišias, kartoja „Mea maxima culpa“ ir pabunda nuo ankstyvų mišių varpų.

II skyriaus santrauka

Vakare Liudas Vasaris ateina pas prof. Antaną Meškėną, kur jo jau laukia Seimo atstovas Jonas Stripaitis ir kiti svečiai, tarp jų – advokatas Indrulis. Stripaitis šūkauja, glėbesčiuoja Vasarį ir giriasi, kad dirbdamas politinį darbą nusimetė sutaną, nes miniose kunigą lengva nušvilpti; jam svarbu atrodyti „pasauliškai“, kad galėtų agituoti.

Prie stalo įsiliepsnoja kandus ginčas: Indrulis juokauja apie „klerikalų pinkles“ ir Vatikaną, o Stripaitis atšauna Maskvos baubu. Meškėnas konfliktą numalšina vaišėmis – gėrimais, užkandžiais, kava su benediktinu – ir nuotaika pakyla. Vasaris, iš pradžių dar besišypsantis, netrukus „ima gesti“: po linksmumo jį vėl užpuola nerimastis, ir jis pasijunta svetimas.

Vasaris prisipažįsta, kad per sukrėtimus „pats save surado“, bet staiga sugriežtėja: į parapiją jis nebegrįš, nors kunigu yra jau dvylika metų. Stripaitis skeptiškai numykia, kad viskas praeis, tačiau Vasarį tai tik dar labiau užgauna.

Po vidurnakčio įvyksta lūžis: Meškėnas prašo Vasarį rytoj atlaikyti mišias, nes pats netyčia gėrė zelterį ir laukia „gregorijankos“. Vasarį sugniaužia panika – jis atkerta, kad Katedroje mišių laikyti „negali“, net jei reikėtų išpažinties ar sutanos. Įsižeidęs Meškėnas atšąla.

Išeidamas Vasaris sutinka Indrulį, kuris siūlo laikinai apsigyventi pas jį grįžus į Kauną ir pasakoja apie turtingą amerikietę sužadėtinę. Vasaris perpranta „praktinius sumetimus“ ir grįžęs į „Rūtos“ viešbutį panyra į savo rašomos dramos vaizdus.

III skyriaus santrauka

Rytą Liudas Vasaris pabunda su palengvėjimu: vakarykščio prof. Meškėno prašymo laikyti mišias jis išvengė. Tačiau jam nemaloni ne pati pareiga, o viešas kunigo vaidmuo – jam drovu, koktu ir baugu vėl pripažinti savo kunigystę, ypač staiga ir be pasiruošimo. Jis mėgina prisiminti, kada paskutinį kartą celebravo: Paryžiuje – nė karto, Romoje – dar laikė, o Petrapilyje Akademijoje disciplina po truputį virto rutina.

Prisiminimuose ryškėja, kaip poeto poreikiai – teatras, plati lektūra, laisvi santykiai – pamažu „dildo“ dvasiškąją jo dalį. Jis išsidera brevijorių keisti patogesniu rožiniu, išpažintys tampa trafaretinės, o Paryžiuje didmiesčio pramogos galutinai nutraukia paskutinius ryšius su altoriumi. Vis dėlto kunigo sąmonė lieka gyva: jis jaučiasi laisvas tik ten, kur niekas jo nepažįsta, o pavadintas „kunigu“ staiga sustingsta – kunigystė jam tampa paslėpta žaizda ir vienatvės šaltiniu.

Grįžęs į Lietuvą, jis džiaugiasi incognito kaip Dr. Phil, bet kunigavimo atsiminimai grįžta valandomis. Netikėtai viešbutyje jį aplanko pranciškonas tėvas Severinas: prašo eiti pas sunkiai sergantį brolį – „nepažįstamo“ konfesarijaus. Vasaris šaltai atsako „Non possum“. Severinas ramiai pasitraukia, palikdamas blogą nuojautą ir nejaukų, reikšmingą žvilgsnį.

IV skyriaus santrauka

Liudas Vasaris išvyksta į tėviškę tik kelioms dienoms, sąmoningai planuodamas grįžti iki savaitgalio, kad nereikėtų eiti į parapijos bažnyčią laikyti mišių. Stotyje jo pasitikti atvažiavęs tėvas sūnaus iš pradžių neatpažįsta: Liudas atrodo „poniškai“, civiliai, pasikeitęs po dešimties metų klajonių. Važiuodami vežimu, jis pasakoja apie Romą ir užsienius, bet labiausiai nori išgirsti, kaip šeima išgyveno karą.

Tėvas išsamiai piešia okupacijos vargus: rekvizicijas, baimę, plėšikus, mirusius ir dingusius. Pokalbis pasisuka į pažįstamus: Kleviškyje kanauninkas Kimša tebegyvas, tačiau daktaras Brazgys negrįžo, o ponia Liucė Brazgienė jau ištekėjusi antrąkart ir gyvena Kaune. Ši žinia Vasarį sukrečia: jam atrodo, kad nutrūko svarbi gija su jaunyste ir artumu, kurį jis ilgai saugojo atmintyje.

Tylą perskrodžia ginčas apie ateitį: tėvas svajoja matyti sūnų klebonu, o Liudas griežtai atsisako – jis siekia pasaulietiško darbo ir veiklos. Artėjant prie namų, jis pamato pasikeitusią apylinkę: Aušrakalnis su apkasais, iškirstus gluosnius, apnuogintą sodybą. Kaime jis jaučiasi tarsi svetimas, bet kieme pasitinka motinos ir šeimos ašaros.

V skyriaus santrauka

Rytą Liudas Vasaris pro langą pamato motiną, valančią jo seniai paliktą sutaną. Ji įsitikinusi, kad sūnus privalės vykti į bažnyčią laikyti mišių, tačiau Liudas planavo trumpą viešnagę ir norėjo išvengti viešo kunigystės demonstravimo. Motina praneša, kad tėvas jau pakvietė gimines į egzekvijas už Šilainių dėdę ir mirusiuosius. Vasaris supyksta, bet, pamatęs motinos ašaras, nusileidžia: atsisakyti reikštų įžeisti šeimą ir giminę.

Vienas nuėjęs į Aušrakalnį, Liudas suvokia, kad mišias turės laikyti pats, nors trejus metus nebuvo išpažinties. Jis blaškosi sąžinės labirinte: rekolekcijų, nuoširdaus gailesčio ir pasiryžimo jis nepajėgia sukelti, todėl išpažintį laiko tuščia forma. Tuomet jis racionalizuoja: mišių „objektyvi vertė“ esą nepriklauso nuo jo būklės, o formalūs Bažnyčios nuostatai jam jau svetimi.

Apsivilkęs sutaną, jis nuramina tėvus: jų akyse sūnus vėl „tikras kunigas“. Kitą rytą iškilmingose pamaldose Liudas atlaiko mišias: viduje jį trumpam persmelkia baimė, ypač per konsekraciją, o „mea maxima culpa“ jam suskamba kaip galimai didžiausia kaltė.

Po vaišių ir pokalbių apie Lietuvą, valdžią ir kaimo nusivylimą, Vasaris lieka prislėgtas. Jis aiškiai pajunta dvilypumą: viešai patvirtino kunigystę, nors viduje nuo jos tolsta, ir supranta, kad tikrasis išsivadavimas dar labai toli.

VI skyriaus santrauka

Šeštadienį Liudas Vasaris grįžta į Kauną ir įsikuria pas Indrulį, jausdamasis pagaliau laisvas nuo tėviškės pareigų. Sekmadienį jis neina laikyti mišių: kaip paprastas tikintysis klausosi sumos Įguloje ir nustemba, kad minioje religingumas jam artimesnis nei prie altoriaus. Išeidamas sutinka seną pažįstamą Petrą Varnėną. Šis atvirai klausia, ar Vasaris dar kunigauja, o Liudas pirmą kartą aiškiai paprašo: prie svetimų kunigu jo nevadinti. Parke, Karo muziejaus sodelyje, jis išdėsto savo vidines priežastis: nėra pašaukimo, kūryba stumia nuo kunigystės, atsirado „ideologinių spragų“, bet sprendimą stabdo ryšiai su katalikais ir ypač tėvai. Varnėnas griežtai puola jo dvilypumą ir ragina ryžtis be kompromisų, tačiau Vasaris ginasi: jis ne literatūros herojus, jo idealas – humaniškumas, o ne „plieninė valia“.

Vėliau jie užsuka pas Indrulį, kur gimsta planas surengti literatūros vakarą ir skaityti Vasario dramą; jį ima intriguoti paslaptinga amerikietė Gražulytė. Tačiau trečiadienį prof. Meškėnas praneša: vyskupas kviečia pasikalbėti. Susitikime Vasaris ateina civiliais, net sumeluoja apie Paryžiaus bažnyčią, o galiausiai išklauso vyskupo perspėjimą: apostazija būtų „didžiausias nusikaltimas“ Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Išėjęs Liudas jaučiasi demaskuotas, pažemintas ir piktas – vyskupo žodžiai ne nuramina, o verčia dar atkakliau teisinti savo kelią.

VII skyriaus santrauka

Šeštadienio vakarą pas doc. Varnėną susirenka apie penkiolika meno žmonių: redaktorius Karklys, poetas Kalnius, artistė Lapelytė, kompozitorius Aidužis, taip pat Indrulis, kun. prof. Meškėnas ir „programinė“ viešnia – Auksė Gražulytė. Liudas Vasaris ateina nerimaudamas: po pokalbio su vyskupu jis jaučiasi stebimas ir spaudžiamas į kunigo normas, bet sau pažada kūrybos neišsižadėti.

Vakarą pradeda ginčas apie literatūros kryptį: Karklys kaltina poetus, kad jie skendi savyje, o Kalnius atkerta, jog visuomenėje trūksta idealizmo. Varnėnas gina „dekadentišką“ poeziją, Meškėnas su humoru neigia „visuotinį susmukimą“ ir mini organizuotą jaunimą bei valstybę.

Atvykus Indruliui su Aukse, Vasaris nustemba: ji – ne jo fantazijos karikatūra, o santūri, beveik „patobulinta lietuvaitė“. Ji paskambina, sukuria pakilią nuotaiką, o Vasaris pristato mitinę dramą apie valdovą, paėmusį vaidilutę, ir sūnų, turėsiantį teisti tėvus. Po aptarimų Auksė netikėtai įžvalgiai išskleidžia prasmę: žmones varžo beprasmiški principai, kurie gimdo kančią – ir šią paralelę ji drąsiai perkelia į vienuolių bei kunigų pasaulį. Vasaris jaučiasi suprastas ir apgintas, tačiau prie stalo jų pokalbis stringa: ji šaltai atšauna, jis įsižeidžia, o ji pati vėliau gailisi. Išsiskirdami abu nešasi vieną ryškų įspūdį – Auksę, jos muziką, žodžius ir jųdviejų mažą nesusipratimą.

VIII skyriaus santrauka

Liudo Vasario kandidatūra į gimnazijos direktorius patvirtinama: pritaria organizacija, leidžia vyskupas, patvirtina švietimo ministeris. Mokslo metų atidarymas vyksta iškilmingai, ir mišias privalo laikyti pats Vasaris. Taip jo kunigystė viešai įtvirtinama, todėl jis tampa „kunigu direktoriumi“: nors rengiasi civiliai, vis dažniau laiko mišias, sako pamokslus, kartais klauso išpažinčių.

Ruduo praeina darbų sūkury: posėdžiai, pamokos, gimnazijos reikalai nustumia kūrybą – drama ir poezija lieka nebaigtos. Jis vis dar gyvena pas Indrulį, retkarčiais matosi su Varnėnu, Stripaičiu, prof. Meškėnu, o Auksė lieka skaudus, neišlygintas nesusipratimas, nors jos vaizdas vis grįžta.

Teatre, per operos „Pakalnė“ sezono atidarymą, Vasaris netikėtai susitinka Liuciją – dabar ponią Glaudžiuvienę. Ji pristato vyrą Povilą Glaudžių ir pasakoja apie turtingą gyvenimą bei sūnų Vytuką. Vasaris sukrėstas jos virsmo: iš buvusios ekspansyvios Liucės likę bruožai, bet atsiradęs miestietiškas šaltumas ir elegancija, kuri jam ima kelti aitrų smalsumą.

Artėjant Kalėdoms, jo vidus temsta: jis klimsta į dvilypumą – atlieka sakramentus, bet neina išpažinties, nekalba brevijoriaus. Stripaitis ciniškai siūlo „dirbti savo darbą“ ir vengti scandalum, o Indrulis ginčais nuolat įkanda į skaudžiausią vietą. Tuo pat metu prof. Meškėnas su tėvu Severinu nusprendžia „globoti“ Vasarį ir išlaikyti jį dvasiškio luome.

IX skyriaus santrauka

Advokatas Indrulis jau metus atkakliai „asistuoja“ Auksei Gražulytei, bet jo jausmai labiau kyla iš ambicijos ir noro laimėti turtingos gražuolės ranką, o ne iš tikros meilės. Auksė tai perpranta ir laikosi atsargiai, todėl Indrulis nedrįsta prisipažinti, tampa pavydus ir įtariai seka kiekvieną, galintį ją sudominti.

Po literatūros vakarėlio pas doc. Varnėną jis pastebi, kad Auksę sujaudino Liudo Vasario drama, ir ima baimintis, jog susižavėjimas kūriniu peraugs į autorių. Netikėtai pats išprovokuoja pokalbį, o Auksė lengvai, net žaismingai pasako, kad jai vyras gali patikti ne dėl vedybų, o dėl dvasinių ir fizinių savybių. Tai tik sustiprina Indrulio nerimą, o Auksė dar aiškiau pamato jo smulkmeniškumą.

Auksė ima dažniau galvoti apie Vasarį, gailisi savo anuometinio šiurkštumo, skaito jo eiles, jaučia jo kūrybos muzikalumą ir nori jį pažinti. Ji paprašo pakviesti jį į jų namus Kaune, tačiau Indrulis, apimtas pavydo, neatsargiai prasimano apie paskalas ir net melu užsimena, esą Vasaris nepatenkintas jos dramos komentaru bei bijo vyskupo.

Galiausiai Indrulis pats susikompromituoja, išsprūsta su klausimu apie santuoką ir pabėga, palikęs Auksę susimąsčiusią. Ji pajunta, kad „kažkas artinasi“ ir, tarsi prieš didelį žygį, ima laukti.

X skyriaus santrauka

Per Kalėdas Liudas Vasaris pagaliau atsikvepia: susiranda kambarį mieste, atsiskiria nuo Indrulio, ir abu tyliai suvokia, kad tikras prieteliškumas baigėsi. Nors apie Auksę Gražulytę nė vienas nebekalba, Vasaris numano, jog būtent ji tapo nesantarvės šaknimi. Atostogoms prasidėjus, jis pirmiausia ryžtasi aplankyti ponią Liuciją Glaudžiuvienę.

Apsilankymas Glaudžių namuose palieka dviprasmį įspūdį: Liucija – puošni, mondeniška, rūpestinga savo įvaizdžiui, net rūkanti „paryžietišku fasonu“, o Povilas Glaudžius pasirodo nerangus, paniuręs, kalboje skurdus („taip, taip, taip“). Susitikęs su Vytuku, Vasaris pajunta vaiko jautrumą ir įtampą šeimoje, ypač patėvio šaltumą.

Kitą vakarą Liucija pakviečia jį vakarienės ir į teatrą. Pakeliui ir vėliau salione pokalbis gilėja: Liucija netiesiogiai užsimena apie ne laimingą santuoką, apie gyvenimą po pirmojo vyro – daktaro Brazgio – žūties, ir paaiškina, kad už Glaudžių tekėjo iš praktinio išskaičiavimo, be meilės. Ji atvirai pripažįsta: po vestuvių jo dėmesys baigėsi, jis nusivylė, nes neatsirado sūnaus, todėl ėmė nekęsti Vytuko.

Nors Liucija kalba apie savotišką desperaciją ir „gyvenimo paįvairinimą“, galiausiai prisipažįsta, kad jos atrama yra Vytukas. Vasaris išeina vėlai, jausdamas, jog sena pažintis su Liucija atsinaujino netikėtai greitai ir tvirtai.

XI skyriaus santrauka

Ponia Liucija Glaudžiuvienė po metų santuokoje galutinai supranta, kad su Povilu Glaudžiumi santykiai nebepasitaisys. Ji lygina jį su Brazgiu: šis, nors ir nemylėtas, buvo jaunas, švelnus, ją mylėjo, o Glaudžius pasirodo esąs kietas egoistas, prisimenantis žmoną tik tada, kai sukyla viltis susilaukti sūnaus. Vis dėlto jis turi „gerų“ savybių: nešykšti pinigų, nori, kad Liucija atrodytų „didelė ponia“, ir per ją atsidaro durys į priėmimus, rautus, pažintis, naudingas jo verslui. Jis ir nepavydus, todėl aplink Liuciją greit susidaro adoratorių ratas.

Pati Liucija, iš provincijos patekusi į Kauno sūkurį, pasirenka stilių: suvaldo temperamentą, bet išlaiko šiltą širdį po rafinuotomis manieromis. Susitikimas teatre su Liudu Vasariu ją slaptai nudžiugina: ji svarsto, kas būtų buvę, jei jis būtų metęs seminariją ir ją vedęs, ir pajunta, kad jų „širdies reikalai“ dar nebaigti. Vasaris į tai žiūri blaiviau – jam tai labiau smalsumas, o viduje vis labiau ima dominuoti Auksė Gražulytė, tapdama vedamąja gija jo painiavose.

Vakare su doc. Varnėnu jie diskutuoja apie poeziją ir gyvenimo principus: Vasaris atmeta kunigystės „varžtus“, kalba apie vidinę patirtį ir gabumų išnaudojimą, tačiau vis dar delsia veikti. Galiausiai jis paprašo Varnėno: suvesk mane su Aukse. Susitariama organizuoti Naujųjų metų vakarą – be Indrulio.

XII skyriaus santrauka

Doc. Varnėnas paskambina Auksei Gražulytei ir pasiūlo Naujųjų 1925 metų vakarą surengti jos namuose – mažą, bet „gerą“ būrelį su muzika ir poezija. Į Gražulių butą susirenka pažįstama kompanija: Kalnius, Aidužis, „Spindulių“ redaktorius, Lapelytė ir kiti. Vasaris ateina nerimaudamas, bet Auksė jį priima šiltai, supažindina su ponu Gražuliu, o per vakarienę pasodina šalia savęs. Jų pokalbiai tampa abipusio patikimo žaidimu: Vasaris vertina jos natūralumą ir nuoširdų juoką, o Auksė jaučia trauką ir spėja, kad jis ieško meilės.

Salione jie kalbasi apie džiaugsmą minioje: Vasaris prisipažįsta, kad be artimo žmogaus žmonėse jam dažniausiai liūdna. Auksė tai išverčia į tris išvadas ir jis spontaniškai sukuria posmą, kurį ji vėliau žaismingai cituoja. Per vidurnaktį Auksė pakelia tostą už artimą žmogų, o ji ir Vasaris vienas kitą supranta be žodžių.

Netikėtai įsiveržia Indrulis, pavydžiai pasišaipo apie šampaną ir mišias, viešai pažemina Vasarį. Šis iškart pajunta dar stipresnį norą išsivaduoti iš kunigystės dvilypumo. Kitą dieną jis užsuka pas ponią Liuciją Glaudžiuvienę, pasižada pasirūpinti Vytuko mokslu. Vakare jį aplanko prof. Meškėnas ir tėvas Severinas: Vasaris tyčia provokuoja kalbomis apie celibato atgyvenimą ir galimybę „mesčiau kunigavęs“. Išėję abu nutaria budėti ir, jei reikės, kreiptis į ekscelenciją.

XIII skyriaus santrauka

Liudas Vasaris Kalėdų laikotarpį užbaigia Trijų Karalių baliuje, kur pirmą kartą viešai pasirodo su Aukse Gražulyte. Šis vakaras tampa reikšmingu jų artumo ženklu: nors aplink Auksę sukasi gerbėjai, jų žvilgsniai ir šypsniai nuolat susitinka. Grįždami namo jie atvirai kalbasi apie pasitikėjimą, praeities meilės patirtis ir gyvenimo kelių sutapimą, o šis pokalbis abiem suteikia vidinį įsipareigojimo jausmą.

Pasibaigus šventėms Vasaris grįžta į gimnazijos kasdienybę ir ima globoti Vytuką, ponios Liucijos Glaudžiuvienės sūnų. Per vaiką ir dažnus apsilankymus Glaudžių namuose jis vis labiau įtraukiamas į Liucijos pasaulį – patogų, erotiškai viliojantį, bet dvasiškai tuštėjantį. Vasaris suvokia, kad jį traukia ne meilė, o pagunda ir pavydas, kartu matydamas, kaip pats keičiasi ir slysta moralinio apsipratimo link.

Lygiagrečiai stiprėja ryšys su Aukse. Ji skatina optimizmą, paprastumą ir natūralų gyvenimą, kritikuoja jo pesimistinę, simbolistinę kūrybą. Šis poveikis padeda Vasariui keistis: jis ima atsisakyti miglotų simbolių, ieško paprasto žodžio, objektyvaus žvilgsnio į gamtą ir gyvenimą. Auksė tampa jo atgaivos ir vilties šaltiniu, padedančiu tikėti nauja, vieningesne gyvenimo kryptimi, nors vidinės kovos dar nesibaigia.

XIV skyriaus santrauka

Artėjant Sekminėms, Liudas Vasaris priima ponios Liucijos Glaudžiuvienės kvietimą į iškylą Nemunu, nors Auksei Gražulytei meluoja, esą vyksta į tėviškę. Šis sprendimas iškart sukelia kaltės ir nerimo jausmą. Prieplaukoje jis netikėtai sutinka Indrulį, kurio pašaipos viešai primena kunigo statusą ir dar labiau jį pažemina. Nors nuotaika iš pradžių prasta, kelionė, dainos ir gamta pamažu ją švelnina.

Miške Liucija ir Vasaris lieka nuošaliau. Prisiminimai apie Aušrakalnį ir jaunystę sugrąžina praeities ilgesį, tačiau kartu atskleidžia, kad jų keliai jau nebesutampa. Liucija gyvena praeitimi, o Vasaris, nors ją geidžia, suvokia, jog senoji Liucė nebegrįš. Grįžtant Nemunu, gamtos didybė kontrastuoja su triukšminga kompanija ir stiprina vidinę sumaištį.

Mieste Liucija pakviečia Vasarį užsukti pas ją. Intymi saliono tyla, nuovargis ir prisiminimai perauga į aistringą suartėjimą, kuris tampa moraliniu lūžiu. Vėlai grįžęs namo, Vasaris kankinasi saviplaka: suvokia pagilinęs dvilypumą, išdavęs Auksės meilės ir naujo gyvenimo viltį. Naktį jis užbaigia neapsisprendęs, jausdamasis tarsi vidiškai bankrutavęs.

XV skyriaus santrauka

Po Sekminių nakties Liudas Vasaris gyvena nerimu: laukia Auksės Gražulytės skambučio, bijo jos netekti ir vis labiau smerkia savo melą. Galiausiai Auksė netikėtai įsiveržia su alyvomis – šviesi, laiminga, o jų pirmasis bučinys tampa atviru prisipažinimu, kad jie įsimylėję. Tačiau ji tuoj pat sustabdo tolesnę euforiją: kol kas – „galas“, reikia laukti, kas pribręs. Paklausta apie šventes, Vasaris vėl meluoja, ir tai jį patį žemina.

Sekmadienį jis eina pas Glaudžius dėl Vytuko, bet ponia Liucija Glaudžiuvienė jį pasitinka aistringai, žada dvi valandas iki vyro grįžimo, o flirtas („Pavasarėli“) sukelia koktumą ir geismą. Netikėtai užėję Indrulis ir ponas Aleksandras pastebi pudros dėmę ir plauką ant jo peties – dviprasmiškai pasišaipo, palikdami nuojautą apie artėjančias paskalas.

Netrukus Stripaitis ir Varnėnas perspėja: Kaunas viską seka, o Meškėnas jau sunerimęs. Galiausiai Auksė išsikviečia Vasarį rimtam pokalbiui: ji žino apie iškylą ir klausia tiesiai, ar jis bučiavo Liuciją. Vasaris prisipažįsta. Auksė pareiškia, kad jos garbė neleidžia būti „žaidimui“, ir pasiūlo išsiskirti – bent ilgam, nes ji išvyksta į užsienį. Vasaris priima išbandymą, tikėdamasis rudenį sugrįžti be „šešėlių“, o atsisveikinimas palieka skaudžią tuštumą.

XVI skyriaus santrauka

Kai Auksė Gražulytė išvyksta, Liudas Vasaris iš pradžių jaučiasi ramus ir susitelkęs: jis mano pagaliau žinąs savo uždavinį ir net didžiuojasi ketinimu jį įvykdyti. Tačiau praktiškai jis dar nieko nekeičia: dėl Vytuko egzaminų toliau lankosi pas Glaudžius, pasilieka su ponia Liucija Glaudžiuviene, kartais su ja važinėja, kartais ji ateina pas jį. Kiekvienas susitikimas palieka sąžinės graužimą, o Auksės atminimas vėl sugrąžina norą „atsitiesti“.

Ilgainiui jis vis labiau ilgisi Auksės: mintyse ryškėja jos išvaizda, bučinys, kilnumas, o jų išsiskyrimą jis jaučia kaip sunkų bandymą. Kartu stiprėja kartėlis Liucijai: jos žavesys blanksta, ji jam atrodo mažiau turininga, jų santykiai tampa monotoniški, paremti vien malonumu. Vytukui sėkmingai išlaikius egzaminus, Vasaris pagaliau ryžtasi aiškiai nutraukti ryšį.

Lemiamą vakarą jis pasako Liucijai, kad jų santykiai kelia jam nerimą ir jis nori kurti gyvenimą kitais pagrindais. Liucija iš pradžių kalba ramiai, bet netrukus pratrūksta: pripažįsta savo neviltį, gėdą dėl paskalų ir vienintelę atramą – sūnų. Jie išsiskiria taikiai, be priekaištų, o Vasaris, išeidamas, vos nepasuka atgal.

Naktį jis eina į Aleksotą, žvelgia į Kauno žiburius ir pajunta „didmiestiškos civilizacijos demoną“, kuris pražudė Liuciją ir gali pražudyti jį patį. Auštant jis grįžta namo, suprasdamas, kad privalo budėti, atsinaujinti ir dirbti.

XVII skyriaus santrauka

Liudui Vasariui vasara tampa ilga vidine meditacija: jis atsiskiria nuo žmonių, kad pagaliau apsispręstų dėl kunigystės. Jam aiškėja, kad Lietuvoje praleisti metai jo „neprigydė“ prie pareigų – jie tik tęsė dvilypumą ir baimę ryžtis. Kad galėtų būti nuoširdus su Aukse Gražulyte, jis supranta turįs pareigą pasirinkti kryptį ir nusprendžia trauktis į Nidą, kur tikisi ramiai mąstyti.

Prieš tai jis važiuoja į tėviškę. Ten vėl įsisuka į bažnytinį ritmą: laiko mišias, klauso išpažinčių, krikštija, ir jaučiasi beveik „priprantantis“ prie parapijos. Tačiau labiausiai jį kausto tėvų lūkesčiai, ypač motinos tikėjimas, kad sūnus kunigas – jos vienintelė atrama. Ši moralinė prievarta jam skaudina širdį ir grąžina pesimizmą.

Nidoje jis pamažu aprimsta: gamta išsklaido sunkius klausimus, grįžta noras kurti – jis taiso dramą, rašo, ima tikėti, kad literatūriniai laimėjimai gali atverti kelią į išsivadavimą. Kopose netikėtai jis susitinka Auksę: po pokalbių jie sutaria, kad kol apsispręs, jis nebeatliks kunigiškų pareigų, nors dėl pasiaukojimo tėvams jų nuomonės skiriasi.

Auksei išvykus, Vasaris dar sustiprėja: užbaigia dramą, parašo giedrių eilėraščių ir grįžta į Kauną su naujais pasiryžimais bei viltimi.

XVIII skyriaus santrauka

Prasidėjus mokslo metams Liudas Vasaris gimnazijoje ryžtingai atsitraukia nuo kunigiškų pareigų: nei laiko mišių, nei sako pamokslo, ir kapelionui bei draugijos pirmininkui aiškiai pareiškia, kad dalyvaus tik kaip direktorius. Nors jie piktinasi ir įtaria „emancipaciją“, Vasaris džiaugiasi pasirinkęs kryptį – jis nori, kad visuomenė jį teistų kaip civilį žmogų, o ne kaip kunigą, ir kad jo klaida būtų suprasta kaip bandymas atgauti prigimties teises.

Didžiausias vidinis barjeras jam – drovumas dėl meilės. Auksė Gražulytė tvirtina, kad meilė yra kilniausia žmogaus būsena ir turėtų būti įrodymas, jog jis tebėra „normalus“. Tačiau praktinis klausimas iškyla aštriausiai: Auksė reikalauja šeimos ir aiškumo, o Vasaris bijo naujų varžtų, skandalo katalikiškoje visuomenėje ir net savo paties nepastovumo.

Tuo pat metu jo kūryba netikėtai įgauna jėgą: Valstybės teatras pastato jo dramą, premjera sulaukia ovacijų, o salėje jis pamato pažįstamus – net ponią Liuciją Glaudžiuvienę, kurios gėlės pažymėtos raide L. Vis dėlto po sėkmės ateina grėsmė: prof. Meškėnas perspėja apie consilium vigilantiae priekaištus dėl „erezijų“ ir padorumo. Vasaris sukyla, atsisako cenzūros ir, skubėdamas į laisvę, atiduoda spaudai dramą ir poeziją, nors tikroji šviesa dar nepasiekta.

XIX skyriaus santrauka

Liudas Vasaris ir Auksė Gražulytė vis drąsiau rodosi kartu: vaikšto mieste, lanko teatrą, čiuožyklą, svečiuojasi vienas pas kitą. Auksės tėvas Gražulis pripranta prie Liudo kaip prie saviškio ir, regis, visai nebekreipia dėmesio į jo kunigystę. Tačiau Kauno aplinka reaguoja priešiškai: davatkėlės kuždasi, poniutės liežuvauja, atstumti gerbėjai (tarp jų Indrulis) šaiposi, o „moralės ideologai“ kaltina Vasarį nuopuoliu. Auksė piktinasi ankštu miesteliu, kuriame dusina pavydas ir smalsios akys; Vasaris pritaria, kad paskalos naikina kūrybinį entuziazmą ir autoritetą.

Tuo metu Vasaris vis rečiau kur rodosi, daugiau rašo ir brandina naują veikalą. Seni bičiuliai nutolsta: Varnėnas užsikasęs darbu, Meškėnas nebesirodo, Stripaitis blaškosi po Lietuvą dėl Seimo rinkimų.

Gavėnios šeštadienį į jo butą netikėtai ateina tėvas Severinas. Pokalbis greitai virsta griežtu teismu: vienuolis kaltina Vasarį maištu prieš Bažnyčią ir „nuodėmės laisve“ dėl moters. Vasaris atšauna, kad kovoja dėl talento, dvasios ir kūrybos laisvės, sąžinės ramybės, ir atsisako būti šmeižiamas. Kai Severinas siūlo kompromisą – tyliai likti „status quo“ ir nepadaryti viešos apostazijos, Vasaris ryžtingai atsisako: jis nenori veidmainystės – reikia būti arba geru kunigu, arba visai juo nebūti. Pokalbis baigiasi šaltu atsisveikinimu, paliekant ore sunkų, bet aiškų apsisprendimo šešėlį.

XX skyriaus santrauka

Po ginčo su tėvu Severinu Liudas Vasaris dar aiškiau apsisprendžia: nebegali likti pusiau kunigu, todėl nutaria trauktis ir iš katalikų gimnazijos direktoriaus pareigų. Darbas jo netraukia, sekina ir atima laiką kūrybai, nors pragyvenimą užtikrina. Jis parašo atsistatydinimo prašymą, bet valdyba, dėl neramių laikų ir artėjančių rinkimų į Seimą, prašo pasilikti iki kitų mokslo metų.

Per Velykų atostogas Vasaris atsikvepia, rašo naują veikalą ir aplanko ponią Liuciją Glaudžiuvienę. Jų santykiai išlieka ramūs: ji nekeršija, tik liūdnai stebi Liudą su Aukse, o namuose ją nuolat vargina vizitininkai ir flirtuojantys svečiai. Vasaris pagauna save pavydint ir skuba pas Gražulius, kur netikėtai sutinka Stripaitį.

Stripaitis įkalba važiuoti į Kalnynus: ten planuojamas politinis mitingas. Pakeliui jie užsuka pas dailininką Degutį – šis piešia propagandinius plakatus visoms pusėms, o tai išprovokuoja Stripaičio įtūžį. Kalnynuose mitingas virsta chaosu: socialdemokratas plūsta „šeškomą“, Stripaitis jį nuverčia nuo vežimėlio, prasideda šūksniai, grūstis, girtų bernų triukšmas, ir galiausiai atstovas pats nurieda žemyn – mitingas suardomas.

Atsiskyręs Vasaris apžiūri sugriautą Rainakių dvarą: parkas sunaikintas, rūmai apleisti, o laukuose dygsta naujakurių trobelės – naujosios Lietuvos ženklas. Tai sujudina jo paties vidinę reformą: senos atramos griūva, o gyvenimą teks kurti iš naujo.

XXI skyriaus santrauka

Liudas Vasaris jaučiasi pagaliau „nusistojęs“: jis tvirtai apsisprendęs nebegrįžti į dvasiškojo luomo pareigas, mesti direktoriavimą ir gyventi iš rašymo. Vis dėlto jis dar blaškosi dėl savo vietos visuomenėje: kunigų politikavimą smerkia, klerikalizmo bijo, o po Kalnynų mitingo supranta, kad ilgainiui katalikiškoje aplinkoje gali nebepritapti.

Pasaulėžiūroje lieka prieštaravimų: kunigystę jis pasiryžęs palikti, bet nori likti tikintis krikščionis, tarsi „išsigryninti“ sau asmeniškai priimtiną religiją. Paradoksalu, kad sekmadieniais jis vis dar eina į mišias ir, praleidęs jas, jaučia kaltę, nors kitus svarbesnius nuostatus laužo be sąžinės graužaties. Vidinę įtampą išduoda sapnai: Kalnynų bažnyčia, klebonas Platūnas, kapelionas Laibys, prof. Meškėnas, net ponia Glaudžiuvienė ir ponia Rainakienė susilieja į gėdos bei nerimo fantasmagoriją.

Šalia jo – Auksė Gražulytė, kuri ramina, ragina nesivaikyti ateities šmėklų ir palaiko kaip „sveikstantį ligonį“. Tačiau svarbiausias klausimas lieka atviras: šeima. Per Sekmines, vaikščiodami Fredos šlaituose ir prie Napoleono kalno, jie vėl grįžta prie santuokos ir kūrybos suderinamumo; Vasaris abejoja, Auksė argumentuoja ir pasiryžta prisiimti atsakomybę.

Galiausiai Auksė atvirai pasisako tėvui Gražuliui – jis pritaria, bet nepripažįsta „laisvų meilių“. Tą pačią dieną advokatas Indrulis iškilmingai pasiperša, tačiau Auksė aiškiai atstumia. Kitą dieną ji viską papasakoja Vasariui, ir abu iš šio „sužieduotuvių“ finalo nusijuokia.

XXII skyriaus santrauka

Liudas Vasaris laukia atostogų ir svajoja pagaliau mesti direktoriavimą bei pedagogo darbą, kad galėtų gyventi vien iš plunksnos. Nors jis supranta, kad Lietuvoje rašytojo pajamos nepastovios, netikėta jo kūrybos sėkmė suteikia vilčių. Tačiau netrukus jo kasdienybę užgožia liūdesys, gedulas ir mistiška baimė.

Telefonu paskambina ponia Liucija Glaudžiuvienė: Vytukas sunkiai serga, kliedi ir šaukia krikštatėvį. Atvykęs Vasaris randa berniuką degantį karščiu – po žaidimų Nemuno pakrantėje jis peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Motina išsekusi, o ponas Glaudžius reaguoja šiurkščiai ir šaltai, tarsi menkindamas pavojų. Liucija blaškosi tarp vilties ir siaubo, kaltina save ir bijo, kad Dievas ją baudžia.

Trumpam pasirodo pagerėjimas, bet kitą rytą Glaudžius praneša: Vytukas naktį mirė. Vasaris randa Liuciją sustingusią prie balto vaiko kūno; abu tyliai verkia. Ji ieško prasmės ir kaltės, prašo: „nepalik manęs vienos“, atvirai išsako neapykantą Glaudžiui. Vasaris padeda tvarkyti formalumus: pranešimą spaudai, kunigą, telegramą kanauninkui Kimšai.

Laidotuvėse procesijai vadovauja kanauninkas Kimša; Liucija laikosi herojiškai, be ašarų. Po to ji užsidaro kambaryje, neįsileidžia nieko, tik Kimšą, kuris įspėja Vasarį: „Pridabok ją, kunige Liudai.“

XXIII skyriaus santrauka

Po Vytuko laidotuvių ponia Liucija Glaudžiuvienė panyra į apatiją: niekur nesirodo, nieko nepriima, vengia net namiškių, o apie sūnų nekalba ir kapo nelanko. Ponas Glaudžius jai tampa svetimas – namuose įsivyrauja baugi tyla, kurios bijo net tarnaitės.

Prieš išvykdamas atostogų Liudas Vasaris užsuka į Kauną atsisveikinti. Bandydamas ją supurtyti, pasako, kad kanauninkas Kimša prašė ją „pridaboti“. Akimirkai Liucija suklūsta, bet netrukus vėl sustingsta ir atstumia bet kokią pagalbą. Auksei jis prisipažįsta baimę: Liucija gali ryžtis savęs sunaikinimui.

Nuvykęs į Kleviškį, Vasaris kalbasi su Kimša. Kanauninkas nerimauja, kaltina save, kad kadaise patarė Liucijai tekėti už Glaudžiaus, ir prašo perduoti: jis ją myli ir nori, kad ji jam „viską atleistų“. Grįžęs, Vasaris randa Liuciją jau juodai apsirengusią, kietą ir nihilistišką: ji tvirtina, kad nėra jokios „aukštesnės tvarkos“, o gyvybės instinktą ji pasirengusi užgniaužti.

Palangoje kurorto gyvenimas trumpam nustumia šešėlius: jis sutinka Varnėną, kun. Stripaitį, matosi su Aukse. Vis dėlto nuojauta neišnyksta – Liucija jam atrodo tarsi šešėlis tarp jųdviejų, net saulėlydžiai prie jūros ir Birutės kalno neužgesina vidinio nerimo.

XXIV skyriaus santrauka

Rugpjūčio pabaigoje Liudas Vasaris grįžta iš Palangos į Kauną: jo atsistatydinimas priimtas, ir jis pradeda profesionalaus rašytojo gyvenimą. Turėdamas santaupų, pajamų iš knygų, dramos bei honorarų už straipsnius, jis jaučiasi išsilaisvinęs nuo gimnazijos triukšmo ir priverstinio kalbėjimo, kuris jį alino ir žemino. Dabar jis gali gyventi pagal savo ritmą – mąstyti ir rašyti „užbaigtais, ritmiškais sakiniais“.

Jam rūpi ir ponia Liucija Glaudžiuvienė. Iš tarnaitės Adelės jis sužino, kad po gedulo ji staiga atsigavo: buvo išvykusi į Birštoną, ją parlydėjo kapitonas Raibys, vėliau šis dažnai lankėsi, o su ponu Glaudžiumi kilo aštrus ginčas. Vasaris viliasi, kad tai reiškia gyvybės instinkto sugrįžimą ir galimas skyrybas, nors Auksė perspėja, kad tokie lūžiai gali būti pavojingi.

Po mėnesio Liucija pati paskambina ir paprašo vienintelės pagalbos – atvykti aštuntą, nes bus „svečių“. Vasaris randa paruoštą puotą ir Liuciją gedulingai, bet provokuojančiai pasipuošusią. Atvyksta atsitiktinė, triukšminga kompanija, vakaras slysta į orgijos ribą. Jam bandant išeiti, ji sugriebia: „tu išeisi paskutinis“, užsimena apie Kimšos prašymą ją prižiūrėti.

Ji šoka su įniršiu, skelbia tostą „už beprotybę“, o chaosas virsta makabrišku šėlsmu. Likę dviese, Liucija prabyla apie skausmą, gėdą ir prašo Kimšai perduoti švelnesnę versiją. Galiausiai ji šaltai užsimena apie galimą savižudybę ir „šmėklą“ tarp Vasario ir Auksės. Ištuštėjus namams, jie atsisveikina bučiniu, o Vasaris išeina su koktumu ir nerimu, nesuprasdamas, ką iš tiesų ką tik matė.

XXV skyriaus santrauka

Po nakties puotos Liudas Vasaris pargrįžta apie šeštą ryto, užmiega neramiai ir išvysta tarsi regėjimą: ponia Liucija su ta pačia juoda suknele tyliai prieina prie lovos ir išnyksta. Netrukus beldžia išsigandusi Adelė ir praneša: „ponia numirė“. Vasaris skuba į Glaudžių butą, kur gydytojas aiškina, kad priežastis – „širdis“, „nenormalus gyvenimas“ ir vakarykštė naktis.

Liucija guli ant kanapos dar su vakarykščiais papuošalais; jos veidas baltas, iškreiptas, su baisia grimasa. Vasaris vis stipriau įtaria savižudybę, o Adelė papasakoja detales: po svečių išsiskirstymo ponia pasiėmė vyno taurę, liepė tarnaitei gulti, ryte rasta negyva, taurė sudužusi, telefonas nukabintas. Vasaris išsiunčia telegramą kanauninkui Kimšai ir kaltina save, kad neatpažino katastrofos ženklų: svečiai, tostas už „beprotybę“, dviprasmės užuominos.

Vakare jis gauna laišką su Liucijos raštu: ji šaltai aprašo nusižudymo planą – vynas su nuodais – ir atskleidžia paslaptį, kad Kimša yra jos tėvas. Mieste jau prasidėjęs atsisveikinimas: žvakės, gėlės, minia. Kitą dieną vyksta laidotuvės; Kimša palydi sugniužęs, kaltina save ir net užsimena apie Vasarį. Vasaris grįžta pro tuštėjančius namus, jausdamas, kad Liucijos meilė ir mirtis paliko šalčio žymę jo viduje.

XXVI skyriaus santrauka

Po Liucijos laidotuvių Liudas Vasaris pajunta, kad užsivėrė visas jo gyvenimo tarpsnis: mirė moteris, kuri kadaise pirmoji pažadino jo jausmus ir pastatė lemtingą klausimą apie laisvę. Dabar jo viduje atsiveria šalta tuštuma, kaltės baimė ir mintis, kad gal jis galėjo ją išgelbėti. Jį kankina abejonė, ar turi teisę mylėti Auksę, kai kunigystė kadaise atskyrė jį nuo pirmosios meilės ir, rodos, prisidėjo prie katastrofos.

Aplink gyvenimas teka įprastai: su Varnėnu susitinka, bet nekalba, pas Gražulius užsuka atsargiai. Auksė mato jo užsisklendimą ir laukia, kol skausmas išsisklaidys: arba jis grįš į ją visa širdimi, arba supras, kad ją mylėjo tik žodžiais.

Praėjus porai mėnesių, Gruodžio 17 d. perversmas sujudina visą Lietuvą ir pažadina Vasarį iš sustingimo: jis ima tikėti nauju kūrybos ir tautos pakilimu, per Kalėdas intensyviai rašo ir baigia naują dramą. Pavasarį jų ryšys su Aukse vėl sušyla, tačiau jis parodo kurijos dekretą – „Rubikoną“ – ir klausia, ar ji eitų su juo per skurdą ir persekiojimus.

Išėjęs pasivaikščioti per Kauną, Laisvės alėją ir Vytauto prospektą, jis užsuka į kapines prie Liucijos Glaudžiuvienės kapo, mintyse atsisveikina ir namie, jau galutinai apsisprendęs dėl savo išstojimo iš kunigų luomo, pradeda rašyti pareiškimą NN vyskupystės kurijai.

Išvada

Ši „Altorių šešėly“ santrauka apima visą Vinco Mykolaičio-Putino romano kelią – nuo pirmųjų Liudo Vasario žingsnių seminarijoje iki galutinio apsisprendimo palikti kunigystę ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Vienoje vietoje nuosekliai sudėlioti visi trijų romano dalių įvykiai leidžia matyti ne atskirus epizodus, o vientisą žmogaus vidinės brandos istoriją.

Santrauka padeda aiškiai suvokti, kaip palaipsniui formuojasi pagrindinis romano konfliktas: pareigos ir prigimties nesuderinamumas. Liudo Vasario kelias čia atsiskleidžia kaip nuoseklus procesas – nuo paklusnumo, baimės ir savęs slopinimo iki vis stiprėjančio vidinio pasipriešinimo ir sąmoningo pasirinkimo. Tokia apžvalga leidžia greitai prisiminti siužetą, susieti atskiras scenas, veikėjus ir motyvus, bei suprasti, kodėl romano pabaiga neiškyla staiga, o yra logiška visos istorijos išvada.

Ši „Altorių šešėly“ santrauka ypač naudinga tiems, kurie ruošiasi pamokoms, egzaminams ar nori atgaivinti atmintį prieš gilesnę analizę. Ji leidžia matyti ne tik „kas įvyko“, bet ir kaip per visą romaną keičiasi herojaus vidinė būsena, požiūris į tikėjimą, meilę, kūrybą ir atsakomybę. Tai patogi atrama norint suprasti visą kūrinio struktūrą be interpretacijų ar vertinimų.

Apžvelgus visą romaną tampa aišku, kad „Altorių šešėly“ nėra vien pasakojimas apie kunigystę. Tai kūrinys apie žmogaus teisę gyventi pagal savo prigimtį ir kainą, kurią tenka mokėti, kai ši teisė ilgai atidedama. Santrauka parodo, jog Vasario išsivadavimas nėra lengvas ar triumfuojantis – tai sudėtingo, bet sąžiningo gyvenimo pradžia. Būtent dėl šio universalaus vidinio konflikto romanas išlieka aktualus ir šiandien, o jo visuminė santrauka padeda šį kelią pamatyti aiškiai ir nuosekliai.

---

Apie romano „Altorių šešėly“ temas, problemas, vertybes, pagrindinę mintį, moralą, istorinę bei literatūrinę reikšmę skaitykite straipsnyje – Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ knygos aprašymas ir detali analizė

Apie pagrindinius romano „Altorių šešėly“ veikėjus skaitykite straipsnyje – Romano „Altorių šešėly“ pagrindiniai veikėjai: Liudas Vasaris ir trys moterys – Liucija, Auksė ir Rainakienė

Daugiau knygų aprašymų ir literatūros analizių rasite knygų aprašymų skiltyje.

Gero skaitymo!