„Altorių šešėly“ siužetas: III dalis “Išsivadavimas”

„Altorių šešėly“ siužetas III dalyje „Išsivadavimas“ atskleidžia, kaip Liudas Vasaris galutinai apsisprendžia dėl savo gyvenimo kelio, atsisako kunigystės ir pasirenka laisvę bei kūrybą.

Romano „Altorių šešėly“ III dalis „Išsivadavimas“ vaizduoja paskutinį Liudo Vasario gyvenimo etapą, kuriame nebelieka dvejonių ar kompromisų. Čia jo vidinė krizė pasiekia ribą, o sprendimas nebegali būti atidėliojamas. Kunigystė, ilgą laiką laikyta pareiga ir saugumo forma, galutinai praranda prasmę.

Šioje dalyje Vasaris jau nebebando prisitaikyti prie jam svetimos sistemos. Jis aiškiai suvokia, kad gyvenimas, paremtas vien pareigos atlikimu, naikina jo asmenybę ir kūrybinę prigimtį. Atsisakymas būti kunigu tampa ne maištu, o sąmoningu pasirinkimu gyventi pagal savo vidinę tiesą.

Straipsnyje nuosekliai atskleidžiama, kaip Vasaris palieka kunigystę, kaip formuojasi jo sprendimas ir kokią kainą tenka už jį sumokėti. Tai dalis, kurioje vidinė drama baigiasi, o veikėjo kelias įgyja aiškią kryptį.

Jei norite prisiminti, nuo ko prasidėjo ši vidinė kova, skaitykite straipsnį apie „Altorių šešėly“ I dalies „Bandymų dienos“ siužetą, kuriame vaizduojami Vasario metai seminarijoje ir pirmosios abejonės.
Apie tai, kaip ši krizė gilėjo ir tapo nuolatine būsena, skaitykite straipsnyje „Altorių šešėly“ siužetas II dalis „Eina gyvenimas“, pasakojančiame apie jo tarnystę Kalnynuose ir vidinį nykimą.

1. Sugrįžimas į Lietuvą: Virbalio stotis, susitikimas su Meškėnu ir pirmasis nusivylimas Kaunu

Greitasis traukinys sustoja Virbalio stotyje, ir Liudas Vasaris pirmą kartą po dešimties metų vėl žengia į Lietuvą. Jis godžiai stebi aplinką, ieškodamas nepriklausomos valstybės ženklų, bet stotyje daug kas primena senus laikus: apleisti pastatai, per daug bėgių, tuštuma. Jį ypač erzina, kad tarnautojai vis dar kalba rusiškai, tačiau kartu jis jaučia pasididžiavimą – grįžta ne kaip imperijų „įnamis“, o kaip laisvos Lietuvos pilietis.

Vasaris pats irgi pasikeitęs: grįžta civiliais drabužiais, vežasi knygas, filosofijos daktaro diplomą, įvairių valiutų ir daug neramių minčių. Jam rūpi likti nepastebėtam, todėl perone vengia kunigų, bijodamas, kad kas nors atpažins jo luomą. Tačiau slėptis tėvynėje pasirodo sunkiau nei bet kur svetur.

Prieš pat traukiniui pajudant į tą patį vagoną įšoka juodai apsirengęs kunigas – tai kun. Antanas Meškėnas, Vasario bičiulis iš Akademijos laikų. Jų susitikimas šiltas ir netikėtas: Meškėnas kalba garsiai, pasakoja apie savo patirtis po revoliucijos, o Vasaris džiaugiasi, kad draugas kalbingas – taip jam lengviau išvengti atvirumo nepažįstamų keleivių akivaizdoje. Paaiškėja, kad Meškėnas Kaune dėsto universitete, jaučiasi tvirtai, o politinė aplinka jam palanki – kunigai turi daug įtakos valstybės gyvenime.

Vis dėlto pokalbis paliečia jautriausią temą: paskalas apie Vasario vedybas ir svarbiausia – kunigystės klausimą. Meškėnas entuziastingai tikisi, kad Vasaris „įsitrauks“ į katalikišką veiklą ir grįš į įprastą kelią, o Vasaris išsisukinėja, nes jaučia, kad jo vidinis santykis su kunigyste yra neaiškus ir trapus. Pro langą matomi peizažai jam sugrąžina praeitį: kelias į Kalnynus, bažnyčios bokšto griūtis, prisiminimai apie baronienę Rainakienę, taip pat senieji vardai – Platūnas, Ramutis, o Stripaitis dabar, pasirodo, tapęs Seimo nariu. Meškėnas pakviečia Vasarį kitą vakarą į svečius ir žada supažindinti su Stripaičiu bei kitais pažįstamais.

Atvykęs į Kauną, Vasaris patiria smūgį: po Europos miestų laikinoji sostinė jam atrodo skurdi, dulkėta, lėta, su mediniais nameliais, duobėtu grindiniu ir nykiomis gatvėmis. Jis apsistoja „Rūtos“ viešbutyje, išeina pasivaikščioti, bet slegiantis įspūdis tik stiprėja. Nors protu supranta istorines priežastis ir valstybės kūrimo darbą, jausmai neklauso.

Pirmą naktį Kaune jis užmiega neramiai ir sapnuoja mišias, kuriose viską pamiršta, kartoja tuos pačius žodžius, o žmonės juokiasi. Pabudęs jis jaučia akmenį ant krūtinės ir girdi ankstyvų mišių varpus – sapnas visą dieną jį graužia kaip ženklas, kad į Lietuvą jis grįžo ne tik fiziškai, bet ir su neužgijusia vidine kaltės našta.

2. Susitikimas pas Meškėną: politiniai ginčai, sprendimas nebegrįžti į kunigystę ir atsisakymas laikyti mišias

Vakare Liudas Vasaris nueina pas profesorių Meškėną, kur jo jau laukia senas pažįstamas – Seimo atstovas Stripaitis. Susitikimas triukšmingas ir šiltas: Stripaitis džiaugiasi netikėtu sugrįžimu, stebisi Vasario „europietiška“ išvaizda ir pats pasakoja, kaip dėl politinių mitingų priverstas slėpti kunigišką luomą, nes sutana žmonėms trukdo klausytis ir provokuoja priešiškumą.

Vasaris pasisveikina ir su kitais svečiais, tarp jų – advokatu Indruliu. Netrukus tarp Indrulio ir Stripaičio įsižiebia ginčas: vienas šaiposi iš klerikalų, kitas kaltina liberalus ir kairiuosius „Maskvos baubu“. Meškėnas, kaip šeimininkas, konfliktą užgesina ir pakviečia prie stalo. Vakarienė gausi, gėrimų netrūksta, nuotaika kyla, o Vasaris trumpam pasiduoda bendrumo jausmui, juokauja ir kalba apie tai, kaip jis pats bei jo karta atsidūrė tarp dviejų epochų.

Vis dėlto pokalbiui gilėjant Vasaris vis aiškiau pasako, kad per tuos metus „surado save“ ir nebegrįš į seną formą. Stripaitis atšauna, kad viskas baigsis tuo pačiu – sutana ir parapija. Čia įvyksta lūžis: Vasaris kategoriškai pareiškia, kad į parapiją neis, o prisipažįsta esąs kunigas jau dvylika metų, tarsi pats nustebęs, kiek jaunystės prabėgo.

Vakarui einant į pabaigą, Vasaris ima gesti: grįžta jam pažįstama vidinė nerimastis. Tada Meškėnas pateikia netikėtą prašymą – rytoj pavaduoti jį ir atlaikyti mišias (nes pats ir kapelionas gėrė). Vasariui tai tarsi smūgis: jis supranta, kad ne tik nenori, bet ir nebegali to padaryti. Jis atkakliai atsisako, nors Meškėnas siūlo sprendimus – net eiti be sutanos, kaip daro kai kurie politikai. Šeimininkas įsižeidžia, santykis atšąla, ir Vasaris išeina su sunkia nuotaika.

Laiptuose jį pasiveja Indrulis: pasiūlo laikinai apsigyventi pas jį, padeda praktiškai, nors pats atvirai demonstruoja cinišką požiūrį į būsimą santuoką su „amerikiete“, kurią vertina ir kaip „partijai“ naudingą pasirinkimą. Vasarį tai atstumia, bet jis klausosi, o pats prasitaria, kad rašo didelį kūrinį – dramą, turinčią rizikingų motyvų.

Grįžęs į „Rūtos“ viešbutį, Vasaris neatsikrato minčių: apie Indrulio „meilę“, apie savo kūrybą ir apie tai, kaip sunku grįžus į Lietuvą nešti savyje tai, ko jau nebegali suvaidinti net vienai progai.

3. Rytinės abejonės ir priverstinis susidūrimas su kunigyste: Meškėno prašymas, prisiminimai ir tėvo Severino apsilankymas

Rytą Liudas Vasaris pabunda anksčiau nei įprastai, o galvoje iškart iškyla vakarykštis profesoriaus Meškėno prašymas laikyti mišias. Jis pajunta palengvėjimą – ne todėl, kad jam būtų bjauri pati pareiga, bet todėl, kad jis nenori viešai pasirodyti kunigu ir net pats sau drovisi staiga vėl įsisąmoninti tą vaidmenį.

Gulėdamas lovoje jis mėgina atsekti, kada paskutinį kartą laikė mišias. Mintys nuveda į Paryžių, kur jis necelebravo visai, į Romą, kur dar laikė, ir dar toliau – į Petrapilio dvasinę akademiją, kur kunigiškas ritmas buvo griežtas, bet kartu ėmė rastis spragos: pabėgimai į teatrą, naktiniai pasivaikščiojimai, skolinami civiliniai drabužiai, noras išvengti sutanotam skiriamo priešiškumo. Ten konfliktas tarp poeto ir kunigo paaštrėjo, o kunigiškos pareigos pamažu virto rutina ir automatiškų įpročių grandine.

Vėliau, išvykęs į užsienį – nuo Skandinavijos iki Italijos – Vasaris dirbo komitetuose ir atstovybėse, priprato prie civilinio gyvenimo, bet tikro išsivadavimo nerado. Maldos, išpažintys, intencijos tapo labiau mechanika nei gyvas tikėjimas, o Paryžiuje miesto atmosfera ir pramogos galutinai nutraukė paskutinius ryšius su altoriumi. Vis dėlto jį tebevaržė kunigo sąmonė, kuri sugrįždavo vos tik kas nors primindavo jo luomą – tada dingdavo laisvė, atsirasdavo įtampa, tarsi būtų pagautas darantis kažką neteisingo.

Grįžęs į Lietuvą jis trumpam džiaugiasi incognito: viešbutyje jis – Dr. Phil., vadinamas „ponu“. Tačiau jau pirmos dienos parodo, kad slėptis nepavyks. Vos jam besiruošiant, į kambarį netikėtai ateina pranciškonas tėvas Severinas – tvirtas, įžūlokai tiesus, aiškiai žinantis, kas stovi prieš jį. Jis paaiškina, kad viešbutyje dažnai ieškoma kunigų pagalbos, o tarnaitė atpažino Vasarį kaip buvusį vikarą.

Vienuolis prašo skubios pagalbos: jų vienuolyne sunkiai serga brolis, kuris reikalauja ne vietinio klausykloje, o svetimo. Vasaris apsivelka švarką ir šaltai atsako atsisakydamas. Severinas nesiginčija – pasakęs, kad konfesarijų ras katedroje, išeina, bet palieka Vasarį su stipriu blogu nujautimu: tarsi kažkas jo viduje būtų pajudinta tiksliai ten, kur skaudžiausia.

4. Kelionė į tėviškę: susitikimas su tėvu, karo žaizdos ir sprendimas nebegrįžti į parapiją

Kitą dieną Liudas Vasaris išvažiuoja į tėviškę, planuodamas užtrukti tik iki penktadienio ar šeštadienio, kad sekmadienį nereikėtų eiti į parapijos bažnyčią laikyti mišių. Stotyje jį pasitinka tėvas, tačiau iš pradžių sūnaus net nepažįsta – Liudas pasikeitęs, civiliai apsirengęs, nebeprimena „kunigėlio“, kurio senis ieškojo akimis. Vis dėlto tėvo džiaugsmas greitai prasiveržia: jam svarbiausia, kad po dešimties metų jie pagaliau vėl susitinka gyvi.

Kelionėje vežimu tėvas smalsauja apie užsienį, Romą, bet Liudui labiau rūpi namų žemė. Tėvas įsismagina pasakoti apie karo ir okupacijos vargus: rekvizicijas, žiaurius pareigūnus, bado grėsmę, baimę dėl plėšikų, net artimųjų netektis. Liudas klausosi, vis labiau jausdamas, kiek tėviškė per tuos metus buvo priversta ištverti.

Pakeliui Liudas pasiteirauja apie pažįstamus Kleviškyje: kanauninką Kimšą, ponią Brazgienę (Liuciją) ir daktarą. Tėvas ramiai praneša, kad daktaras negrįžo, o Liucija jau ištekėjusi antrą kartą ir gyvena Kaune. Ši žinia Liudą netikėtai užgauna: jis pajunta, kad nutrūko dar viena svarbi gija, siejusi jį su jaunyste, prisiminimais ir žmonėmis, kurie kadaise atrodė artimi ir „nepakeičiami“.

Vėliau pokalbis pasisuka į ateitį. Tėvas tikisi sūnų matyti parapijoje – vikaru ar klebonu, o Liudas griežtai pasako, kad į parapiją negrįš: jam siūloma gimnazijos direktoriaus vieta Kaune. Tarp jų atsiranda sunkus nesusipratimas: tėvui tai atrodo „ne kunigo darbas“, o Liudui – kelias į prasmingesnį, laisvesnį gyvenimą ir tarnystę valstybei.

Vakarop jie pamato gimtąją apylinkę: Aušrakalnį, bet jo viršūnėje – apkasai. Priartėjus Liudas pastebi dar vieną karo ženklą: iškirstą gluosnių alėją ir apnuogintą sodybą, tėvo žodžiais – „germanų darbas“. Kaimas pasitinka svetimiau nei anksčiau, tačiau kieme Liudą pasitinka visa šeima, o motinos akyse – džiaugsmo ašaros.

5. Sugrįžimas prie altoriaus: šeimos lūkesčiai, priverstinės mišios ir vidinis Vasario skilimas

Ryte Liudas Vasaris pro langą pamato motiną, dulkančią ir valančią seniai tėviškėje paliktą sutaną. Motina ją rūpestingai išsaugojo ir dabar elgiasi taip, tarsi viskas savaime aišku: jei sūnus grįžo, jis važiuos į bažnyčią ir laikys mišias. Liudas bando aiškinti, kad atvyko trumpam, norėjo tik pabūti namuose, pasivaikščioti ir išvengti viešo kunigavimo. Tačiau motina atskleidžia, kad tėvas jau spėjo susitarti: rytoj sukvietė gimines į egzekvijas už Šilainių dėdę ir giminės mirusiuosius. Liudas pajunta apmaudą, bet supranta, kad atsisakyti reikštų skaudžiai įžeisti tėvus ir visą giminę, todėl nebeturi kur trauktis.

Po pietų jis vienas nueina į laukus, užlipa į Aušrakalnį ir bando rasti išeitį. Trumpam šmėkšteli mintis prašyti, kad mišias laikytų klebonas, bet greitai tampa aišku: tai būtų gėdinga ir tėvams, ir svečiams, ir pačiam klebonui. Vadinasi, teks pačiam stoti prie altoriaus. Čia prasideda sunkiausia dalis: Liudas suvokia, kad trejus metus nebuvo išpažinties, o tai reiškia ne tik formalų nusižengimą, bet ir vidinį melą, jei dabar skubiai eitų išpažinties „dėl vaizdo“. Jis suvokia, kad tikra atgaila reikštų viso gyvenimo krypties pasirinkimą, o tam jis nepasiruošęs.

Vis dėlto Liudas pats nustemba, kaip greitai randa pateisinimų: jį labiausiai stumia ne moralinė baimė, o nenoras viešai prisipažinti esant kunigu, nenoras vilktis sutaną ir grįžti į seną vaidmenį. Vakarop jis vis tiek apsivelka sutaną, patikrina, ar dar jaučiasi joje „natūraliai“, ir mato, kaip tėvams veidai nušvinta – jiems tai ženklas, kad sūnus „vėl tikras kunigas“.

Kitą rytą visa šeima ruošiasi beveik kaip didžiai šventei. Bažnyčioje klebonas priima Liudą kaip svečią, susirinkę giminės, paruoštas iškilmingas katafalkas, žvakių gausa – viskas padidina spaudimą. Liudas atgieda nokturną, rengiasi mišioms, trumpam suvirpa, bet pradėjęs apeigas netikėtai nurimsta, tarsi tai būtų rutina. Vis dėlto konsekracijos akimirka jam smogia antrą kartą: jis pajunta svaigulį, trumpą baimę ir supranta, kokia dviprasmybė jį ryja iš vidaus.

Po pamaldų namuose Liudas tampa dėmesio centru. Giminės klausinėja, guodžiasi, kalba apie naują tvarką Lietuvoje. Dėdė Murma ir kiti skeptiškai vertina valdžią, rinkimus, valdininkus, ilgisi „griežtos tvarkos“ ir nebetiki teisybe. Vakare, svečiams išsiskirsčius, Liudą užgula nusivylimas: jis pamato, kad kaimas liko kritiškas, bet inertiškas, o jis pats – vis svetimesnis. Jis aiškiai pajunta dvilypumą: viešai manifestavo kunigystę, nors viduje nuo jos traukiasi, ir supranta, kad tikrasis išsivadavimas dar labai toli.

6. Grįžimas į Kauną: gyvenimas be altoriaus, atviras prisipažinimas ir vyskupo perspėjimas

Šeštadienį Liudas Vasaris grįžta į Kauną ir galutinai įsikuria pas advokatą Indrulį, kur jau anksčiau buvo pervežęs savo daiktus. Susitvarkęs kambarį, lovą ir rašomąjį stalą, jis pirmą kartą po tėviškės atsikvepia laisviau: atrodo, kad sunki pareiga – egzekvijos ir mišios – liko už nugaros, o dabar jis galės gyventi „be altoriaus“.

Sekmadienį Vasaris neina laikyti mišių, o kaip paprastas tikintysis vyksta į Įgulą išklausyti sumos. Minioje jis netikėtai pajunta gilesnę religinę nuotaiką nei tada, kai pats būdavo prie altoriaus, ir tai jam suteikia ramybės: jis dar gali laikyti save tikinčiu žmogumi.

Išėjęs iš bažnyčios, Vasaris netikėtai sutinka Petrą Varnėną – seną pažįstamą iš seminarijos laikų, dabar universitete dėstantį literatūrą. Jie kartu eina Laisvės alėja, dalijasi naujienomis, o Varnėnas tiesiai paklausia, ar Vasaris dar kunigauja. Pirmą kartą taip atvirai Vasaris pasako esminį dalyką: prie svetimų žmonių jo kunigu nevadinti. Šis prisipažinimas Varnėnui patvirtina seną nuojautą, kad sutana Vasarį spaudžia, ir jis ragina draugą kuo greičiau apsispręsti – nes kompromisai virsta dvilypumu.

Jiedu atsisėda Karo muziejaus sodelyje, Vienybės aikštėje, ir pokalbis pereina į gilesnį lygį. Vasaris aiškina, kad jam trukdo ne tik „pašaukimo stoka“ ir kūryba, bet ir ideologinės spragos, o sprendimą stabdo socialiniai ryšiai su katalikiška aplinka ir svarbiausia – tėvai, kuriems kunigystė yra gyvenimo prasmės atrama. Varnėnas piktinasi „išsisukinėjimais“, o Vasaris atsako, kad jis ne literatūrinis herojus – jis žmogus, kuriam svarbus humaniškumas, o ne kieta, kitus traiškanti „valia“.

Varnėnas užeina pas Indrulį, apžiūri Vasario kambarį, pamato rankraščius ir pasiūlo literatūros–muzikos vakarą su „amerikiete“ Gražulyte (Auksė), apie kurią Kaune sukasi kavalieriai. Vasaris, nors viešai skaityti nemėgsta, sutinka ir pradeda intensyviai tvarkyti dramos ištraukas – jį slapta veikia noras gerai pasirodyti būtent jai.

Tačiau netrukus prof. Meškėnas praneša, kad vyskupas kviečia pasikalbėti. Vasaris eina apsirengęs civiliai, tikėdamasis taip „įtvirtinti“ savo padėtį. Vyskupas iš pradžių kalba mandagiai, bet galiausiai tiksliai „perskaito“ Vasarį: perspėja dėl išimčių, skandalo ir kategoriškai atmeta bet kokią apostazijos galimybę. Vasaris išeina su audra viduje: gėda dėl savo maskavimosi, apmaudas, kad neleido pasisakyti, bet kartu – pavojingas aiškumas, nes klausimas dabar jau ištartas garsiai ir pradeda jį stumti į dar ryžtingesnę vidinę kovą.

7. Literatūros–muzikos vakaras: kūrybiniai ginčai, Auksės pasirodymas ir Vasario vidinis lūžis

Šeštadienio vakarą doc. Petras Varnėnas sukviečia apie penkiolika meno žmonių į literatūros–muzikos vakarą. Tarp svečių – „Spindulių“ redaktorius Karklys, poetas Kalnius, dramos artistė Lapelytė, kompozitorius Aidužis, taip pat laukiamas kun. prof. Meškėnas, advokatas Indrulis ir „programinė“ vakaro viešnia – Auksė Gražulytė. Liudas Vasaris ateina įtemptas: jį vis dar slegia vyskupo pokalbis ir jausmas, kad aplinka jį stebi kaip kunigą, nors jis nori išlaikyti kūrybinę laisvę.

Kol Indrulis ir Auksė vėluoja, kambaryje užverda diskusija apie literatūros krizę. Karklys spaudžia poetus būti aktualius ir „kratyti tautą“, Kalnius ginasi, kad visuomenė pati nebeturi idealizmo, o Varnėnas siūlo vertinti talentą net dekadentiškame neoromantizme. Į pokalbį su humoru įsijungia Meškėnas, ginčydamas „visuotinio susmukimo“ idėją ir primindamas organizuotą idealistinį jaunimą bei valstybės institucijas.

Atvykus Indruliui su ponia Genuliene ir nepažįstama panele, Vasaris iškart supranta: tai Auksė. Ji pasirodo visai kitokia nei jo fantazijose – ne teatrališka ir ne kinematografiškai „amerikietiška“, o santūri, natūrali, su šilta laikysena. Vasariui akimirksniu pasikeičia nusiteikimas: jis nebenori tik sužavėti ir nusisukti – jis nori patikti rimtai.

Vakaro programa prasideda Auksės skambinimu: muzika sukuria pakilią, susikaupusią nuotaiką, kurioje net plojimai atrodo nereikalingi. Tada Vasaris pristato savo dar nebaigtą dramą-mitą: jaunas valdovas, laužydamas religinius draudimus, veda vaidilutę; šalis baudžiama nelaimėmis, kyla maištas, o po dvidešimties metų jų sūnus turi teisti „nusikaltėlius“, nežinodamas, kad tai jo tėvai. Diskusijoje išryškėja dvi stovyklos: Karklys ragina aiškiau susieti kūrinį su dabartimi, Meškėnas reikalauja dorovinės minties ir atsargiai vertina „principų griovimą“.

Lūžis įvyksta, kai Auksė pasako kalbą: ji drąsiai perkelia dramos konfliktą į šių dienų realybę – vienuolių ir kunigų įžadus, tradicijų spaudimą ir visuomenės teismą. Tai Vasariui – netikėtas smūgis ir dovana: jis jaučiasi suprastas ir net apgintas, bet kartu išsigąsta, kaip tiesiogiai jo kūryba susiejama su jo pačiu padėtimi.

Prie stalo Vasaris bando suartėti su Aukse – pagiria muziką, jos įžvalgas, dėkoja už „gynybą“, tačiau ji reaguoja aštriai ir šaltai, lyg nuolat būtų įžeidžiama. Abu viduje jaučia simpatiją, bet užstringa kaprizingame nesusikalbėjime. Galiausiai Auksė paprašo Indrulio palydėti ją namo, o Vasaris išeina su vienu ryškiu įspūdžiu: Auksės muzika, jos žodžiai ir jos ledinis atstumas. Abu lieka savimi nepatenkinti ir tyliai nori pirmą progą tą įtampą ištaisyti.

8. Kunigas direktorius: viešai įtvirtinta kunigystė, kūrybos slopinimas ir gilėjantis dvilypumas

Liudo Vasario kandidatūra į gimnazijos direktorius patvirtinama: pritaria organizacijos vadovybė, leidžia vyskupas, patvirtina švietimo ministras. Mokslo metų pradžia paverčiama iškilme, o pamaldose mišias priverstas laikyti pats Vasaris. Taip jo kunigystė viešai įtvirtinama inteligentų akyse, ir nuo tada jis ima būti vadinamas „kunigu direktoriumi“, nors kasdien dėvi civilinius drabužius. Netrukus atsiranda ir reguliarūs religiniai įsipareigojimai: pamaldos mokiniams, pamokslėliai, kartais išpažintys.

Ruduo praeina darbingai ir greitai: gimnazijos tvarka, pamokos, posėdžiai išstumia kūrybą – drama ir poezijos rinkinys lieka nebaigti. Vasaris vis dar gyvena pas Indrulį, retkarčiais matosi su Varnėnu, Stripaičiu, prof. Meškėnu, bet naujų ryšių beveik neužmezga. Tuo pat metu jį vis dar graužia pirmasis nesusipratimas su Aukse Gražulyte: jie kelis kartus prasilenkia teatre ar gatvėje, mandagiai nusilenkia, tačiau artimesnio pokalbio neatsiranda, o Auksės vaizdas jo mintyse tik stiprėja.

Teatro sezono atidaryme Vasaris patiria netikėtą smūgį: šalia jo atsisėda prabangi pora, ir per pertrauką paaiškėja, kad tai Liucija Brazgienė, dabar jau ponia Glaudžiuvienė, su vyru Povilu Glaudžiumi. Liucija pasikeitusi: miestietiška, elegantiška, santūresnė, su kruopščiai valdomomis manieromis. Vasaris sužino, kad ji gyvena turtingai, augina sūnų Vytuką, kurį ruošia į gimnaziją. Jis negali sutelkti dėmesio į operą, nes vis lygina praeities Liucę su dabartine moterimi ir pajunta aitrų smalsumą – kas slypi po jos nauju šaltoku paviršiumi. Vis dėlto tą vakarą jie daugiau nebespėja pasišnekėti; Liucija tik mandagiai pakviečia „kada nors“ užsukti.

Artėjant Kalėdoms Vasaris grimzta į vidinę krizę: jis vis giliau klimpsta į kunigiškas pareigas, su kuriomis viduje nesutampa. Nei išpažintis, nei brevijorius jam netampa keliu, nes jis bijo tuščios formos ir naujos hipokrizijos, o kartu jaučia, kad kaip katalikiškos gimnazijos vadovas jis gyvena pavojingame dvilypume, galinčiame sugriauti autoritetą.

Įtampą dar labiau paaštrina aplinkiniai. Kun. Stripaitis atvirai demonstruoja cinišką prisitaikymą: siūlo „dirbti savo darbą“ ir nesikankinti, net jei tikėjimo praktika tuščia, svarbiausia – nesukelti skandalo. Vasariui tai kelia pasibjaurėjimą, bet kartu ir gąsdina, nes jis atpažįsta savyje panašią slinktį.

Su Indruliu santykiai aštrėja dėl nuolatinių ginčų apie politiką, Bažnyčią ir tikėjimą – Vasaris priverstas išsisukinėti, o tai tik didina jo vidinį nuovargį. Galiausiai vienas kandus ginčas, paliečiantis ir Auksę, paverčia jų buvimą po vienu stogu beveik neįmanomu.

Tuo pat metu prof. Meškėnas ir tėvas Severinas ima rimtai nerimauti: jie mato Vasarį kaip žmogų, stovintį ant apostazijos ribos, o Auksę – kaip galimą „pavojingą įtaką“. Jie nusprendžia jį „globoti“ ir kuo švelniau, bet kryptingai laikyti dvasininko rėmuose.

9. Indrulio pavydas ir Auksės apsisprendimo branda: kelias link neišvengiamo susitikimo su Vasariu

Advokatas Indrulis jau metus sukasi aplink Auksę Gražulytę, demonstruodamas ištikimą dėmesį ir „globą“, bet jo jausmus labiau maitina ambicija laimėti turtingą, gražią moterį, o ne tikras pasiryžimas aukotis. Auksė tai greitai perpranta ir laikosi atsargiai: ji mandagi, bet neleidžia jam priartėti tiek, kad jis drįstų aiškiai prisipažinti. Toks neapibrėžtumas Indrulį daro pavydų, įtarų ir smulkmenišką.

Po literatūros vakaro Indrulis pastebi, kad Auksę stipriai sudomino Liudo Vasario drama, ir iškart įtaria, jog susižavėjimas kūriniu gali virsti susižavėjimu autoriumi. Jis pats provokuoja pokalbį ir iš Auksės išgirsta tai, kas dar labiau sustiprina baimę: ji atvirai pripažįsta, kad Vasaris jai įdomus, o kunigo statusas jai nėra kliūtis. Indrulis bando gąsdinti „blogu tonu“ ir beviltiškumu, nes Vasaris negali vesti, bet Auksė atsako moderniai ir tiesiai: jai svarbūs žmogaus dvasiniai ir fiziniai bruožai, o ne santuokos perspektyva. Indrulis supranta, kad pats tik dar labiau įžiebė Auksės smalsumą.

Auksė, prisiminusi savo šaltą elgesį su Vasariu, ima jausti užuojautą ir norą jį pažinti arčiau. Ji – išsilavinusi, muzikai jautri, turtingo tėvo dukra, iš JAV grįžusi į Kauną, su romantišku vidiniu idealu, kad tikroji meilė ateina vieną kartą ir „užbaigia“ žmogų. Nors pretendentų jai netrūksta, ji nė viename neranda to, ko ieško, todėl Vasaris, kaip talentingas, komplikuotas menininkas, ima traukti dar labiau. Ji aktyviai skaito jo eiles, jaučia jų muzikalumą ir simboliką kaip artimą sau.

Bandydama priartėti, Auksė paprašo Indrulio atvesti Vasarį pas ją ir tėvą. Indrulis, vedamas pavydo, padaro lemtingą klaidą: prasimano apie tariamą Vasario nepasitenkinimą Auksės dramos komentaru ir baimę prieš vyskupą. Auksė tuoj pat nusprendžia, kad tai reikia išsiaiškinti, ir įsako Indruliui ateiti tik kartu su Vasariu.

Tada Indrulis ryžtasi dar brutalesnei provokacijai: teigia, esą Vasaris „užtikrino“, kad Auksė niekada už Indrulio netekės. Auksė šaltai paneigia bet kokius pokalbius apie tai, o Indrulis, supratęs, kad pats save įspraudė į kampą, pabėga, apimtas gėdos ir pykčio.

Auksė lieka viena su stipriu nuojautos jausmu: kažkas artėja į jos gyvenimą, ir ji ima laukti, tarsi prieš didelį vidinį lūžį.

10. Kalėdinis susitikimas su Liucija: atsinaujinęs artumas, šeimos drama ir senų jausmų sugrįžimas

Atėjus Kalėdoms, Liudas Vasaris pagaliau atsikvepia: turi naują kambarį mieste, vėl gyvena savarankiškai ir tyliai užverčia įtemptą etapą su Indruliu. Nors išsiskiria mandagiai, abu jaučia, kad nuoširdaus artumo neliko, o Auksės vardas lieka neįvardyta, bet aiškiai nujaučiama nesantaikos priežastimi. Vasaris supranta, kad per atostogas vis tiek norės su Aukse susitikti, tačiau pirmą Kalėdų dieną pasirenka kitą žingsnį – aplankyti ponią Liuciją Glaudžiuvienę.

Jis atvyksta į Glaudžių namus ir iškart pajunta keistą dviprasmybę: Liucijos žodžiai lyg ir seni, bet tonas – jau visai kitas. Ji atrodo moderni, mondeniška, rūpestinga savo išvaizda, linkusi žaisti flirtu, o Vasaris bando suprasti, kiek joje liko anuometinės Liucės. Netrukus pasirodo Povilas Glaudžius, ir Vasaris nusivilia: vyras atrodo apysenęs, nerangus, kalbomis skurdus, tarsi viską užbaigiantis abejingu pritarimu. Tai tik dar labiau išryškina Liucijos vienišumą šeimoje.

Vasaris susipažįsta su Vytuku – savo krikštasūniu. Berniukas smalsus, gabus, domisi gamta, turi kolekcijų, tačiau patėvio šaltumas akivaizdus: Glaudžius vaiką išvaro iš salono, parodydamas, kad šeimoje nėra šilumos. Liucija net paprašo Vasarį palydėti ją į teatrą, o kitą dieną pakviečia ateiti anksčiau – vakarieniauti trise: Liucija, Vytukas ir Vasaris. Berniuko kambaryje Vasaris pamato žuvusio daktaro Brazgio portretą, o pokalbyje išgirsta skaudžią tiesą: Vytukas patėvio nemyli, jaučia jo priešiškumą ir svajoja kada nors „atsiimti“ mamą.

Eidami į teatrą ir vėliau grįžę arbatos, Vasaris ir Liucija vis labiau atsiveria. Liucija pripažįsta, kad antroji santuoka nelaiminga: Glaudžius buvo patrauklus „veikėjas“ iš pradžių, bet po vestuvių greitai apsileido, nusivylė, kad nėra vaikų, ir ėmė šalti tiek jai, tiek Vytukui. Vasaris mato Liucijoje nuovargį ir desperacijos kraštą, o ji prisipažįsta, kad vienintelė prasmė jai dabar – sūnus Vytukas. Vakaro pabaigoje jų senas ryšys atsinaujina: abu supranta, kad, nepaisant pasikeitimų, jie vienas kitam vis dar mieli ir artimi.

11. Liucijos santuokos krizė ir Vasario kryžkelė: praeities ryšys ir Auksės traukos stiprėjimas

Praėjus maždaug metams po vedybų, Liucija Glaudžiuvienė galutinai supranta, kad jos santykiai su Povilu Glaudžiumi nebepasitaisys. Ji buvo tikėjusi bent pakenčiama buitimi, tačiau Glaudžius pasirodo esąs egoistas: žmoną prisimena labiau tada, kai sukyla noras turėti iš jos sūnų, o ne tada, kai reikia artumo ar pagarbos.

Vis dėlto Glaudžius turi savų „privalumų“: jis nešykšti pinigų, rūpinasi, kad Liucija atrodytų kaip tikra didmiesčio ponia, ir tuo didžiuojasi. Jo verslui naudinga, kad žmona išsilavinusi, moka kalbas, skambina pianinu, todėl ji atveria jam duris į priėmimus, pobūvius ir aukštuomenės ratą. Be to, jis beveik nepavydus, todėl aplink Liuciją greitai susidaro adoratorių ratas, o ji laisvai lankosi baliuose, operoje, Kauno salionuose, kur dažnai šoka ir bendrauja be vyro šešėlio. Apkalbų netrūksta, bet Glaudžius arba nepastebi, arba nesureikšmina.

Liucija, ilgai gyvenusi provincijoje, įsilieja į laikinosios sostinės sūkurį ir sąmoningai prisitaiko prie savo amžiui tinkamo stiliaus: rafinuotos manieros slepia gyvą, impulsyvią širdį. Kai ji teatre netikėtai vėl sutinka Liudą Vasarį, susitikimas ją stipriai nudžiugina: ji jau buvo girdėjusi apie jo sugrįžimą ir gandus apie jo kunigystės krizes. Liucija nori patikti ir pajunta, kad jų „istorija“ jai dar neužsivėrė.

Vasariui ši pažintis miela, bet jo jausmai kitokie: jis vis labiau pagauna save galvojantį apie Auksę Gražulytę, kurios trauka jam atrodo paslaptingai stipri, net jei Liucija fiziškai patrauklesnė. Auksė ima tapti vidine gija, vedančia per jo abejones.

Netrukus pas Vasarį užsuka Petras Varnėnas. Pokalbis apie kūrybą ir gyvenimą parodo, kad Vasaris stovi kryžkelėje: jis nebenori pesimistinės kūrybos, vis aštriau ginasi nuo minties, kad kunigystė turėtų valdyt jo pašaukimą, bet kartu dar delsia ryžtis. Galiausiai Vasaris paprašo Varnėno suorganizuoti naują susitikimą su Aukse, o Varnėnas pasiūlo Naujųjų metų vakarą kaip progą. Vasaris sutinka, tačiau griežtai pareiškia, kad Indrulio toje kompanijoje neturi būti.

12. Naujųjų metų vakaras pas Auksę: artumo proveržis, Indrulio pažeminimas ir atvira grėsmė Vasario laisvei

Varnėnas telefonu susitaria su Aukse Gražulyte, kad Naujųjų metų vakarą ji priims svečius savo namuose. Greitai sudaromas nedidelis, bet įvairus būrelis: poetas Kalnius, muzikas Aidužis, „Spindulių“ redaktorius, artistė Lapelytė, kelios panelės, o Auksės tėvas ponas Gražulis pasikviečia ir vyresnių svečių, kad jam pačiam nebūtų nuobodu.

Vakare Gražulių bute tvyro šilta, kultūringa atmosfera: skamba fortepijonas, vyksta lengvos kalbos, juokas, vėliau – vakarienė. Vasaris jaudinasi, kaip jį priims Auksė, tačiau ji pasitinka jį draugiškai, supažindina su tėvu ir parodo, kad nori artimesnio bendravimo. Vakarienės metu Auksė ir Vasaris sėdi greta, daug šneka, juokauja, vienas kitą stebi ir vis labiau pajunta tarpusavio trauką.

Po vakarienės svečiai skirstosi salione, Aidužis ima groti šokiams, atsiranda šokėjų poros. Tada Auksė su Vasariu pasikalba rimčiau: ji bando suprasti jo vienišumą, o jis pripažįsta, kad linksmybėse dažnai jaučiasi liūdniau, nes tikras džiaugsmas jam įmanomas tik esant vidiniam ryšiui su artimu žmogumi. Auksė iš to daro išvadą, kad Vasaris ieško meilės ir artumo, ir jų akistata tampa dar asmeniškesnė.

Prieš pat dvyliktą netikėtai pasirodo Indrulis su kolega – nekviesti. Nors šeimininkai išlaiko mandagumą, atmosfera įsitempia. Per Naujųjų tostus Auksė pakelia taurę už „artimą žmogų“, ir abu su Vasariu be žodžių supranta, kad tai skirta ir jam. Tačiau Indrulis, pavydėdamas, viešai pašiepiamai užkabina Vasarį dėl kunigo pareigų, ir salioną užlieja gėda. Vasaris atsako santūriai, bet viduje jaučia pažeminimą.

Nors ponas Gražulis bando nuotaiką atstatyti šokiu ir humoru, Vasaris lieka paniuręs, vengia Auksės žvilgsnio. Išeidamas su Varnėnu, jis atvirai pripažįsta, kad Indrulis bijo prarasti Auksę. Ryte Vasaris supranta, kad skaudžiausia buvo ne Indrulis, o pats dvilypumas: kunigo „vietos“ priminimas smogia kaip kerštas tada, kai jis siekia uždrausto artumo.

Naujųjų dieną Vasaris dar aplanko Liuciją Glaudžiuvienę ir Vytuką, pažada prisidėti prie berniuko mokslų, o vėliau namuose sulaukia netikėtų svečių – profesoriaus Meškėno ir tėvo Severino. Vasaris, tarsi tyčia, kalba provokuojančiai apie kunigystę, celibatą ir pasirinkimo laisvę, net užsimena, kad norėdamas galėtų mesti kunigavimą. Tėvas Severinas pasipiktina, išeina, o gatvėje su Meškėnu padaro niūrią išvadą: Vasaris, jų akimis, stovi ant bedugnės krašto, todėl jie svarsto jį stebėti ir, jei reikės, kreiptis į vyskupą.

13. Trijų Karalių balius: viešas ryšys su Aukse, atsiribojimas nuo Liucijos ir naujos gyvenimo krypties nuojauta

Kalėdų šventės Liudui Vasariui baigiasi Trijų Karalių baliuje, į kurį jis viešai palydi Auksę Gražulytę. Tai pirmasis jo pasirodymas su moterimi, kuri ima vis labiau lemti jo gyvenimo kryptį. Baliuje susirenka aukštesniųjų Kauno sluoksnių publika, Auksė sulaukia daugybės dėmesio, tačiau nuolat sugrįžta pas Vasarį, o jų tylūs žvilgsniai ir šypsniai liudija augantį artumą. Nors salėje matoma ir ponia Liucija Glaudžiuvienė, spindinti kaip baliaus karalienė, Vasario dėmesys telkiasi tik į Auksę.

Po baliaus jų pokalbis tampa itin atviras. Auksė klausia apie Vasario praeities jausmus, o jis sąžiningai pasako apie dvi svarbias moteris savo gyvenime ir apie tai, kaip šios patirtys dabar atrodo nutolusios ir pervertintos. Šis nuoširdumas sukuria tylų abipusį pažadą, kad jų ryšys nėra atsitiktinis. Kalėdų laikotarpis baigiasi, o Vasaris grįžta į kasdienį darbą gimnazijoje.

Tuo pat metu jis pradeda globoti Vytuką, Liucijos sūnų, ir vis dažniau lankosi Glaudžių namuose. Čia jis iš arti pamato Liucijos šeimos įtampas ir jos komplikuotą asmeninį gyvenimą. Vaiko pasakojimai ir netikėti svečiai leidžia suprasti, kad ponia Liucija gyvena dviprasmiškoje, emociškai skurdžioje aplinkoje. Vasaris jaučia pavydą ir pagundą, suvokdamas, jog ši moteris jam tampa vis labiau prieinama.

Vis dėlto šie vakarai Liucijos salione jį ne pakylėja, o slopina ir menkina. Jis pastebi, kad trauką kelia nebe jaunystės skaistumas, o komfortas ir erotinė pasyvumo būsena, kuri gresia dvasiniu apsipratimu. Vasaris supranta, kad toks gyvenimas vestų į moralinį nuosmukį, kuriame idealai blėsta, o energija silpsta.

Lygiagrečiai vis stiprėja ryšys su Aukse. Kiekvienas susitikimas su ja atgaivina, suteikia optimizmo ir verčia permąstyti kūrybą. Auksės paprastumas ir tiesumas skatina Vasarį atsisakyti miglotos simbolistinės poezijos ir ieškoti natūralios, aiškios raiškos. Jis ima jausti, kad meilė Auksei gali tapti kelrode iš dvilypumo, galimybe išsivaduoti iš apsipratimo ir pradėti vientisą, prasmingą gyvenimą, nors tam dar teks įveikti pavojus, galinčius sugriauti šį trapų artumą.

14. Sekminių iškyla: melas Auksei, pažeminimas ir moralinis Vasario lūžis

Artėjant Sekminėms, Liudas Vasaris sutinka dalyvauti ponios Liucijos Glaudžiuvienės suplanuotoje iškyloje Nemunu. Šis sprendimas tampa lemtingas, nes tuo pat metu Auksė Gražulytė kviečia jį kelionei automobiliu. Neaiškios vidinės jėgos pastūmėtas, Vasaris sumeluoja Auksei, teigdamas, kad vyks į tėviškę. Iškart suvokęs klaidą, jis neberanda drąsos jos ištaisyti, taip dar labiau įklimpdamas į vidinį dvilypumą.

Atvykęs į prieplauką, Vasaris patiria naują smūgį – tarp dalyvių pamato Indrulį, kurio buvimas jį akivaizdžiai erzina. Visa kompanija jam svetima, triukšminga, persmelkta tuščių juokų ir paviršutiniško linksmumo. Indrulio vieša pašaipa, primenanti Vasario ryšį su Aukse ir jo kunigo statusą, dar labiau jį pažemina. Nors Vasaris bando atsikirsti ironija, jis jaučiasi atvirai demaskuotas ir nejaukiai stebimas.

Miške iškyla įgauna hedonistinį toną: muzika, alkoholis, šokiai. Tuo metu Vasaris lieka nuošalyje su ponia Liucija. Jų pokalbis netikėtai pasuka į praeities prisiminimus, kurie Liucijai vis dar gyvi ir skausmingi. Ji pirmą kartą vėl prabyla taip, kaip anuomet, ir Vasaris akimirkai pajunta, kad praeitis bando prisikelti. Tačiau jis kartu aiškiai mato, kad tai jau nebe ta Liucė – prieš jį sėdi kita, gyvenimo nusivylimo ir patogumo apgaubta moteris.

Vakare, grįžus į miestą, Vasaris palydi Liuciją namo ir neatsispiria jos kvietimui užeiti. Intymi saliono tyla, nuovargis ir dienos įspūdžiai susilieja į vieną jausminį srautą. Jų pokalbis apie nutrūkstančius ir vėl susieinančius gyvenimo kelius baigiasi aistringu artumu, kuris peržengia visas Vasario vidines ribas.

Naktį, likęs vienas, Vasaris suvokia, kad išdavė pats save. Puoselėdamas viltį dėl Auksės ir naujo, šviesesnio gyvenimo, jis dar labiau pagilino savo dvilypumą. Jį apima jausmas, kad paniekino ir šviesią ateitį, ir skaisčią praeitį, o rytas jį pasitinka be sprendimų, be aiškios krypties, tik su sunkia moralinio bankroto nuojauta.

15. Po Sekminių: pirmasis bučinys, melas ir Auksės sprendimas pasitraukti

Po Sekminių Liudas Vasaris gyvena nuolatinėje įtampoje ir nerime. Jis laukia Auksės ženklo, bijodamas pats jai pasirodyti, ir vis labiau suvokia, kad prarasti Auksę jam būtų skaudžiausias smūgis. Kelioms dienoms praėjus be jokios žinios, jį ima kankinti kaltė dėl melo ir nepasakytos tiesos. Šis laukimas baigiasi netikėtai, kai Auksė pati pasirodo jo kambaryje, nešina alyvomis, spindinti jaunyste ir džiaugsmu.

Jų susitikimas tampa lūžiu: pirmasis bučinys aiškiai įvardija tai, kas iki tol buvo tik nutylima. Tačiau Auksė sąmoningai sustabdo šią akimirką, pabrėždama, kad tai ne pabaiga, o pradžia, kuri dar turi bręsti. Paklausta apie Sekmines, ji atvirai dalijasi savo kelionės įspūdžiais, o Vasaris dar kartą pasirenka melą, jausdamas vidinį pažeminimą ir veidmainystę.

Netrukus jis vėl atsiduria pas ponią Liuciją Glaudžiuvienę, ketindamas laikytis atstumo, tačiau jos atviras artumas greitai sugriauna jo pasiryžimą. Indrulio netikėtas pasirodymas ir dviprasmiškos užuominos apie Vasario ryšius tik dar labiau sustiprina gandų ir įtarimų tinklą. Netrukus Kaune ima sklisti kalbos, o Stripaitis ir Varnėnas atvirai įspėja Vasarį apie pavojų, reputaciją ir dvilypį gyvenimą. Nors jis ginasi filosofiniais argumentais, pats viduje jau supranta, kad santykiai su Liucija jam tampa našta.

Lemiamas momentas ateina, kai Auksė pasikviečia Vasarį rimtam pokalbiui. Ji aiškiai įvardija melą, slėpimą ir nelygybę jų santykiuose. Galiausiai Vasaris prisipažįsta, kad po Sekminių bučiavo Liuciją, ir tai tampa riba, kurios Auksė nebegali peržengti. Ji pareiškia, kad negali dalintis mylimu žmogumi ir reikalauja ne pažadų, o realios vidinės kovos.

Auksė pasirenka skausmingą, bet principingą sprendimą – atsiskyrimą, kad Vasaris galėtų išsigryninti save ir pasirinkti kryptį. Nors Vasaris priima šį išbandymą su viltimi, jų atsisveikinimas palieka skaudžią tuštumą, aiškiai parodydamas, kad jų meilė peržengė lengvo jausmo ribas ir tapo lemtingu gyvenimo klausimu.

16. Po Auksės išvykimo: delsimas, galutinis atsisveikinimas su Liucija ir vidinis pabudimas

Po Auksės išvykimo Liudas Vasaris trumpam pasijunta ramus, susitelkęs ir net pasididžiuojantis: jis tiki pagaliau žinąs, ką turi daryti, ir ketina vykdyti savo pažadą. Tačiau realybėje jis dar nieko nekeičia. Artėjant mokslo metų pabaigai, jis toliau rūpinasi Vytuko egzaminais į gimnaziją, todėl nenori staigiai nutraukti ryšių su Glaudžių namais. Šeštadieniais, atlikęs pareigas su Vytuku, jis ir vėl pasilieka su ponia Liucija Glaudžiuviene, kartais su ja išvyksta automobiliu už miesto, kartais ji pati užsuka pas jį.

Kiekvienas toks susitikimas palieka sąžinės graužatį ir primena Auksę, ypač tą akimirką, kai jis buvo priverstas pripažinti bučiavęs Liuciją. Vasaris pradeda aiškiau suprasti, kad meilė reikalauja tiesos: mylimam žmogui meluoti tampa nepakeliama, o dvilypumas ima atrodyti kaip dvasinis nuodas. Auksės pasirinktas atsitraukimas jam tampa išbandymu – dabar jis pats turi įrodyti, ar ji jam pakankamai brangi, kad jis keistųsi savo valia.

Laikui bėgant Vasaris vis labiau pasiilgsta Auksės: atmintyje atgyja jų pokalbiai, ginčai, juokas, o jos artumas ima atrodyti kaip nepasiekiamas gėris. Tuo pat metu jis ima jausti kartėlį Liucijai – ne tik dėl skandalo grėsmės, bet ir todėl, kad jų santykiai jam darosi tušti, monotoniški, paremti vien malonumu, be gilesnio turinio. Jis laukia Vytuko egzaminų pabaigos, nes tik tada galės nutraukti šią priklausomybę be preteksto.

Kai Vytukas sėkmingai išlaiko egzaminus, Vasario pareiga lankytis pas Glaudžius baigiasi. Liucija ruošiasi važiuoti į Palangą, o Vasaris pasirenka aiškų, vienkartinį atsisveikinimą. Vakare jis ateina pas Liuciją ir pasako, kad nori kurti gyvenimą kitais pagrindais. Liucija greitai perpranta, kad yra kita moteris, ir, nors iš pradžių kalba santūriai, netrukus prasiveržia jos skaudus pyktis, neviltis ir savęs niekinimas. Ji atvirai pripažįsta, kad po blizgesiu slepiasi pragaras, gandai, nuovargis ir vienintelė prasmė – sūnus Vytukas. Vis dėlto ji atsisveikina taktiškai, be keršto ir pažeminimo.

Išėjęs į vėsią naktį, Vasaris nenori grįžti namo ir pasuka per tiltą į Aleksotą, į Linksmakalnio krantą. Ten, žvelgdamas į naktinį Kauną, Nemuną ir bažnyčių bokštus, jis pajunta didmiestiškos civilizacijos „demoną“: jėgą, kuri ryja idealus, naikina žmones ir paverčia juos dulkėmis. Jis pirmą kartą aiškiai suvokia, kad ši grėsmė taikosi ir į jį, todėl reikia budėti, atsinaujinti ir dirbti, jei nenori uždusti tvankioje kasdienybėje. Aušrai šviesėjant, jis pakyla ir sparčiai grįžta namo, tarsi pradėdamas naują, sunkesnį etapą.

17. Vasaros apsisprendimas: tėvų lūkesčiai, Nidos vienatvė ir lemtingas susitikimas su Aukse

Vasara Liudui Vasariui tampa ilga vidine meditacija: jis atsitraukia nuo žmonių, kad pagaliau aiškiai apsispręstų, ar likti kunigu, ar galutinai rinktis kitą gyvenimo kryptį. Jam vis aiškiau, kad metai Lietuvoje jo nepriartino prie kunigystės – priešingai, parodė vaiduoklišką dvilypumą, kurio jis nebegali pakelti. Išoriškai jis dar „tinka“ kunigo vaidmeniui, bet viduje jaučiasi tarsi įstrigęs.

Prieš kelionę į Nidą jis vyksta pas tėvus. Tėvų tikėjimas ir lūkesčiai jį apraizgo stipriausiais saitais: jis mato, kad jiems jis – vienintelė atrama ir prasmė. Tėviškėje jis vėl daro tai, ko pats nebejaučia kaip savęs: laiko mišias, klauso išpažinčių, gieda sumą, krikštija kūdikius. Jį kankina ne tiek religinė baimė, kiek jausmas, kad jis priverstas vaidinti, ir kad būtent tėvai – ypač motina – yra tas „voratinklis“, iš kurio sunkiausia ištrūkti. Motinos žodžiai apie kunigo misiją jam sminga kaip peilis, o kartais jis beveik palūžta, norėdamas aukotis vien tam, kad jos nesugriautų.

Grįžęs į Kauną, jis išvyksta į Nidą ir apsigyvena nuošaliai, žvejo seklyčioje. Iš pradžių tėviškės įspūdžiai trukdo mąstyti, bet pamažu jį apgaubia gamtos ritmas: pajūris, pušynai, kopos, saulė ir ramybė. Jis ima justi, kad gyvenimas pats šaukia gyventi, o ne narplioti. Apsiniaukusiomis dienomis atgyja kūryba: jis taiso ir rašo savo dramą, brandina mintį ją pasiūlyti Valstybės teatrui ir tikisi, kad literatūrinis laimėjimas galėtų tapti realiu keliu į laisvę – net atsisakant direktoriavimo ir kunigo pareigų.

Lūžis įvyksta vėlyvą vakarą, kai jis vienas kopia į didžiąsias smėlio kopas ir mėnesienoje netikėtai sutinka Auksę Gražulytę. Ji grįžusi iš užsienio ir atsitiktinai atsidūrusi Nidoje. Po šio susitikimo jie kelias dienas vaikšto ir kalbasi apie pašaukimą, sąžinę, atsakomybę. Vasaris atvirai papasakoja apie Liuciją ir tėviškę, o Auksė pagaliau pamato jį kaip kunigą – su visais svyravimais. Jie sutaria, kad jis kol kas nebeatliks kunigiškų pareigų, bet Auksė griežčiau nei jis pats atmeta aukojimąsi vien dėl tėvų.

Auksei išvykus, Vasaris dar savaitę lieka Nidoje: užbaigia dramą, parašo keletą giedresnių eilėraščių, sustiprėja kūnu ir dvasia. Išvažiuodamas į Kauną, jis jau vežasi naujų jėgų, pasiryžimų ir viltį, kad šįkart sprendimas bus realus, o ne dar vienas atidėliojimas.

18. Atsisakymas kunigo vaidmens: konfliktas gimnazijoje, kūrybos sėkmė ir atvira kova su sistema

Prasidėjus mokslo metams, Liudas Vasaris gimnazijoje sąmoningai nutraukia seną „dvigubą vaidmenį“: per iškilmingas pamaldas jis nei laiko mišių, nei sako pamokslo. Dėl to kyla konfliktas su gimnazijos kapelionu ir katalikų draugijos pirmininku, tačiau Vasaris tvirtai laikosi pozicijos – direktoriaus pareigos, jo supratimu, yra pasaulietinės, o pamaldos turi būti kapeliono atsakomybė. Kapelionas ir pirmininkas išeina pasipiktinę, už nugaros aiškindami, kad poetas „užsispyrė“ ir gali visiškai „emancipuotis“, ypač matant jo civilinius rūbus ir naujas pažiūras.

Vasaris džiaugiasi įžengęs į pasirinktą kryptį: atsiriboti nuo kunigo funkcijų, elgesį matuoti ne luominiais, o bendražmogiškais moralės principais, ir po truputį pratinti visuomenę, kad jį vertintų kaip privatų žmogų. Šalia to ryškėja ir jo vidinė problema – jam vis dar drovoka atvirai kalbėti apie meilę, nors Auksė Gražulytė skatino ją laikyti natūraliu, kilniu žmogaus jausmu. „Būti kaip visi“ jam tampa tikslu: išsikovoti vidinę laisvę tikėti, mąstyti ir jausti be prievartos.

Tuo pat metu tarp jo ir Auksės iškyla praktiškai pavojingiausias klausimas – šeima ir vedybos. Auksė aiškiai nori legalaus, oraus santykio, nes jai nepriimtina dviprasmė padėtis. Vasaris priešinasi: jis bijo naujų varžtų, nepasitiki savimi ir nujaučia, kad katalikiška visuomenė santuoką su buvusiu kunigu paverstų skandalu. Vis dėlto aplinkybės ima stumti į priekį.

Lūžį pagreitina kūrybos sėkmė: Vasaris įteikia dramą Valstybės teatrui, ir per Kalėdas įvyksta premjera, virtusi dideliu įvykiu. Salė pilna, publika ploja, autorių kviečia į sceną, jis gauna įspūdingas gėlių pintines, tarp jų – išskirtinę, siejamą su Liucija Glaudžiuviene. Teatre pasirodo ir seni pažįstami – Stripaitis, Varnėnas, Meškėnas, Indrulis, o pastarasis staiga tampa įkyriai paslaugus, lyg bandydamas vėl įsiteikti Auksei.

Tačiau netrukus sėkmę aptemdo žinia: profesorius Meškėnas perspėja, kad Bažnyčios budrumo struktūros (consilium vigilantiae) atkreipė į Vasarį dėmesį – dėl dramos idėjų, „padorumo“ priekaištų ir ypač dėl to, kad autorius yra kunigas. Vasaris supyksta, atsisako paklusti cenzūrai, grasina ignoruoti vyskupą ir draudimus, o Meškėnas, išsigandęs skandalo, kreipiasi į tėvą Severiną, tikėdamasis, kad šis paveiks Vasarį „per širdį“.

Po šio susidūrimo Vasaris pasirenka veikti: jis skuba išleisti dramą ir poezijų rinkinį, tarsi užfiksuodamas savo kelią į kūrybą ir laisvę. Knygos pasirodo vitrinose, sulaukia dėmesio ir pripažinimo, bet jam pačiam dar aišku: šviesa ir laisvė dar nepasiekta, o tikras konfliktas su sistema tik prasideda.

19. Bręstanti meilė ir galutinis konfliktas: Vasario ir Auksės ryšys prieš Bažnyčios ultimatumą

Liudo Vasario ir Auksės Gražulytės santykiai vis labiau tvirtėja: jie dažnai matosi, drąsiai rodosi mieste, lankosi teatre, čiuožykloje, vaikšto už miesto ir vienas pas kitą namuose. Auksės tėvas Gražulis Vasarį priima kaip savą, džiaugiasi, kad dukra ne viena, ir, regis, visiškai nesureikšmina Vasario kunigystės – net atrodo, tarsi ją būtų „pamiršęs“.

Tačiau Kaune jų artumas tampa aiškiai matomas. Davatkėlės, miesto poniutės ir atstumti Auksės gerbėjai, ypač Indrulis, ima kuždėtis, apkalbinėti ir menkinti. Auksė piktinasi ankštu miesto smalsumu ir pavydu, o Vasaris pritaria, kad tokia atmosfera žudo kūrybinį polėkį ir žmogų nuolat „smilkina“ paskalomis net tada, kai jis stengiasi laikytis nuošaliai.

Tuo metu Vasaris iš tiesų beveik niekur nebesirodo: po gimnazijos darbų sėdi namuose, rašo ir brandina naujo kūrinio sumanymą, kurį planuoja pradėti per Velykų atostogas. Draugų ratas išsisklaido: Varnėnas užsidaręs darbuose, Meškėnas atsitraukęs, Stripaitis važinėja po Lietuvą dėl artėjančių rinkimų, o viešojoje erdvėje verda politinės rietenos.

Gavėnios šeštadienį į Vasario butą netikėtai įsiveržia tėvas Severinas. Nuo pirmų minučių aišku, kad tai ne draugiškas vizitas: vienuolis ateina „pareigos balsu“ ir pradeda moralinį puolimą. Jis piešia Vasarį kaip supasaulėjusį kunigą, piktinantį tikinčiuosius, o galiausiai smogia skaudžiausiu kaltinimu – esą Vasaris maištauja prieš Bažnyčią dėl moters ir kūno geidulių.

Vasaris sprogsta: jis apgina save, teigdamas, kad kovoja dėl talento, kūrybos laisvės, vidinės harmonijos ir sąžinės ramybės, o tokie kaltinimai – supaprastinimas ir šmeižtas. Ginčas įkaista, bet netrukus pereina į pačią jautriausią vietą: Severinas bando įtikinti, kad kunigystė neva saugo ir maitina talentą, o pasitraukęs Vasaris gali jį prarasti.

Tuomet Vasaris ramiau, bet galutinai suformuluoja savo poziciją: poetas ir kunigas jo viduje nesuderinami, o kunigystė jam atnešė daugiau skausmo nei augimo. Severinas, supratęs, kad neperlauš, siūlo kompromisą – išoriškai likti „status quo“, viešai elgtis atsargiau ir nedaryti atviro apostazijos gesto. Vis dėlto Vasaris atsisako: jis nenori veidmainystės ir renkasi arba būti tikru kunigu, arba visai juo nebūti.

Pokalbis baigiasi sunkia tyla, įsižiebus elektrai – tarsi nuplėšiant paskutinę iliuziją. Severinas atsisveikina be rankos paspaudimo ir dingsta tamsoje, o Vasaris lieka su dar aiškesniu jausmu, kad išsilaisvinimo kelias jau nebegrįžtamas.

20. Atsistatydinimo sprendimas ir politinis chaosas: Kalnynų mitingas kaip seno pasaulio griūtis

Po aštraus ginčo su tėvu Severinu Liudas Vasaris galutinai supranta, kad kunigystės klausimo jis jau nebegali palikti „tarpinėje būsenoje“. Dėl to jis nusprendžia nedelsdamas trauktis iš katalikų gimnazijos direktoriaus pareigų, nelaukdamas, kol tą pasiūlys pati valdyba. Direktoriavimo jis nebrangina: pedagoginis ir administracinis darbas jį vargina, atima laiką, o vidinio pasitenkinimo nesuteikia, nors visi jo darbu patenkinti.

Vis dėlto pareigos suteikia finansinį saugumą, tačiau Vasaris tiki, kad išsivers ir be jų: drama teatre sulaukia žiūrovų, knygos perkamos, o straipsniams durys spaudoje atviros. Jis parašo atsistatydinimo prašymą, bet valdyba atsako miglotai ir prašo likti iki kitų mokslo metų – šalyje neramu, artėja Seimo rinkimai, visuomenė įkaitusi, vyksta agresyvi agitacija, mitingai, konfliktai ir net smurtas.

Per Velykų atostogas Vasaris atsigauna: rašo naują kūrinį, aplanko pažįstamus. Pirmą Velykų dieną užsuka pas ponią Liuciją Glaudžiuvienę: jų ryšys nenutrūkęs, tarp jų – santūrus supratimas. Vis dėlto Vasaris pamato, kaip Liucija priima vizitininkus, o vėliau atvykę karininkai su komplimentais ją akivaizdžiai atgaivina. Tai palieka Vasarį su keistu apmaudu ir pavydžiu nerimu, nors jis pats to nenori pripažinti.

Pas Gražulius jis randa Stripaitį, kuris įtraukia visus į politines kalbas ir pasiūlo kitą rytą vykti į Kalnynus – seną jų rezidenciją – ir surengti mitingą. Vasarį tai trikdo, bet jis sutinka važiuoti, tik atsisako kalbėti viešai. Pakeliui jie užsuka pas dailininką Degutį, piešiantį agitacinius plakatus. Stripaitį sužavi krikdemų plakato „baimės ir pažado“ kontrastas, tačiau jis įtūžta pamatęs Darbo federacijos plakatą, kuriame klerikalai vaizduojami kaip engėjai – kyla komiškas, bet šiurkštus konfliktas.

Kalnynuose mitingas greitai virsta chaosu: socialdemokratas išjuokia valdžią, minia rėkia, o Stripaitis įsiveržia į centrą ir jėga perima vežimėlį, nuversdamas kalbėtoją. Įaudrinti oponentai, prisijungę įkaušę bernai, ima stumdyti minią, kyla spūstis, galiausiai vežimėlis apverčiamas, o Stripaitis nurieda žemyn – mitingas suardomas.

Kol klebonijoje tvarkomi reikalai, Vasaris vienas nueina prie Kalnynų dvaro ir apstulbsta: iškirsta liepų alėja, parkas sunaikintas, rūmai apleisti, oranžerija virtusi nuolaužomis. Jis mąsto apie baronienę Rainakienę ir net pajunta palengvėjimą, kad jos čia nesutiko. Toliau jis pamato, kad buvę dvaro laukai išmarginti naujakurių trobelėmis – skurdu, bet prasmingu naujos Lietuvos ženklu. Šis vaizdas sukrečia ir jį patį: kaip dvaras griūva, taip ir jis supranta, kad naujame gyvenime viską teks kurti iš naujo.

Grįžęs į kleboniją Vasaris randa Stripaitį beveik nenusiminusį: jis mitingą vertina kaip azartą – kartais laimi, kartais pralaimi. Jie išvyksta atgal, o aikštėje lieka nulaužtu dyseliu vežimėlis – tarsi simbolis tos dienos politinės sumaišties.

21. Nusistovėjęs gyvenimas ir likusi vidinė įtampa: tikėjimo kompromisai, sapnai ir artėjantis sprendimas dėl šeimos

Liudo Vasario gyvenimas tuo metu jau atrodo nusistovėjęs: jis aiškiai apsisprendžia nebegrįžti į kunigystę, palikti direktoriavimą ir gyventi iš rašytojo darbo. Visuomeninės pozicijos jis dar sąmoningai nesiformuoja – jam svarbiau vidinė laisvė, o politinės stovyklos atrodo tolimesnis, ateities klausimas. Vis dėlto po nesėkmingo Stripaičio mitingo Kalnynuose Vasaris jaučia nerimą: jis smerkia kunigų politikavimą, bijo klerikalizmo, tačiau supranta, kad ir pats greitai nebetilps katalikiškos visuomenės rėmuose.

Nors jis save laiko tikinčiu krikščioniu, katalikybę ima rinktis „pagal save“: pripažįsta pagrindines tikėjimo tiesas, bet atmeta dalį formalumų ir dogmų. Šis vidinis kompromisas išryškėja paradoksaliai: sekmadienį jis vis dar eina į mišias ir, praleidęs, jaučia sąžinės graužatį, tačiau laužydamas kitus, esmingesnius įsipareigojimus, tokio balso beveik negirdi. Tai rodo, kad jo išsilaisvinimas dar nėra iki galo užbaigtas – ypač pasąmonėje.

Po kelionės į Kalnynus Vasarį pradeda persekioti sapnai, kuriuose susiplaka praeitis ir dabartis: jis regi save bažnyčioje, seminarijoje, tarsi egzaminuojamą prieš autoritetus. Sapnuose išnyra Platūnas, kapelionas Laibys, profesorius Meškėnas, tėvas Severinas, net ponia Rainakienė ir ponia Glaudžiuvienė – kaip viename chaotiškame teisme, kuriame jis jaučiasi gėdingai demaskuojamas. Pabudęs jis jaučia koktumą ir kaltę, nors racionaliai sapnams mistinės prasmės nesuteikia. Vis dėlto tokios naktys trumpam susilpnina jo pasitikėjimą savimi.

Svarbiausia atrama šalia – Auksė Gražulytė. Ji stebi jo krizę kaip sveikstančio žmogaus būseną, ramina ir ragina nesikankinti ateities spėlionėmis, o veikti dabartyje. Tačiau jų santykiuose lieka kertinis klausimas: šeima. Vasaris vis dar bijo naujų įsipareigojimų, kūrybos užgesimo ir visuomenės reakcijos, o Auksė kantriai, bet tvirtai stumia jį link sprendimo.

Per Sekmines, vaikščiodami Fredos šlaituose ir užkopę ant Napoleono kalno, jie vėl grįžta prie esmės: ar santuoka nepakenks kūrybai. Auksė argumentuoja, kad meilė ir šeima gali tapti saugia atrama, o ne pančiais; Vasaris pripažįsta jos logiką, nors prašo laiko ir nori „evoliucijos“, o ne staigių šuolių.

Po šio pokalbio Auksė pati priima sprendimą: ji pasiryžta prisiimti atsakomybę ir viską įvardyti garsiai. Ji pasikalba su tėvu Gražuliu, kuris Vasariui palankus, bet aiškiai pasako, kad „laisvų meilių“ nepripažįsta ir nenori, kad dukra švaistytų jaunystę laukdama. Netrukus pasirodo advokatas Indrulis: jis iškilmingai prisipažįsta meile ir siūlo vedybas, bet Auksė jį mandagiai, be iliuzijų atmeta – vilties nepalieka nė kruopelytės. Kitą dieną ji visa tai papasakoja Vasariui, ir abu šią „sužieduotuvių“ atomazgą priima su lengvu juoku, tarsi dar vieną ženklą, kad jų istorija vis labiau artėja prie lemtingo sprendimo.

22. Netikėta tragedija: Vytuko liga, mirtis ir Liucijos dvasinis palūžimas

Liudas Vasaris laukia atostogų ir vis labiau įsitvirtina mintyje, kad nebegrįš nei į direktoriaus, nei į pedagogo darbą – nori išbandyti rašytojo gyvenimą „iš plunksnos“. Nors Lietuvos literatūrinė padėtis jam atrodo skurdi, netikėtas jo dramos ir knygų pasisekimas suteikia drąsos planuoti naują pradžią.

Tačiau ramybę staiga sugriauna netikėtas skambutis: ponia Liucija Glaudžiuvienė prašo skubiai ateiti, nes Vytukas sunkiai serga, kliedi ir šaukiasi krikšto tėvo. Vasaris tuoj pat atvyksta ir pamato vaiką aukštame karštyje, blaškomą plaučių uždegimo. Paaiškėja, kad Vytukas, žaisdamas Nemuno pakrantėse, sušilo, atsigulė ant drėgnos žemės ir peršalo, o jo krūtinė nuo seno buvo silpna.

Įtampa dar labiau išryškėja, kai pasirodo ponas Glaudžius: jis kalba šiurkščiai, menkina ligą ir kaltina „išdykumą“, o Liucija į jį pažvelgia su atviru pasibjaurėjimu. Likę dviese su Vasariu, Liucija griūva nuo nuovargio ir baimės, o jos įprastas koketavimas dingsta – ji tampa tik motina, išsigandusi, kad neteks vienintelio vaiko.

Kitą dieną liga neatslūgsta, o Liuciją apima mistiška kaltė: ji bijo, kad Dievas baudžia ją už ankstesnį gyvenimą. Vasaris stengiasi ją raminti ir nukreipti nuo savęs kaltinimo, bet ji vis grįžta prie klausimo, kodėl turi kentėti nekaltas vaikas. Trumpam pasirodo viltis – telefonu pranešama, kad Vytukui lyg ir geriau, tačiau ryte ateina smūgis: Vytukas naktį mirė.

Vasaris skuba pas Glaudžius ir randa Liuciją sustingusią prie vaiko kūno – mirties tyla ją tarsi paralyžiavusi. Jis padeda jai atsitraukti, išbūna šalia, kol ji pagaliau pajėgia palikti sūnų ir pasitraukti į savo kambarį. Ten ji desperatiškai ieško prasmės: jai neužtenka medicininės priežasties – ji nori atsakymo „kam“. Išsigandusi ji maldauja Vasarį nepalikti jos vienos ir prasiveržia neapykanta Glaudžiui, kurio bijo ir kuris, jos manymu, net džiaugiasi netektimi.

Vasaris padeda Glaudžiui sutvarkyti formalumus: parengti pranešimą spaudai, susitarti dėl laidotuvių, pranešti kanauninkui Kimšai. Laidotuvių procesijoje į Karmelitus dalyvauja gimnazija ir gausūs pažįstami; pamaldas ir atsisveikinimą veda Kimša, kalba ir Vytuko auklėtojas. Liucija laikosi herojiškai be ašarų, todėl kai kas ją neteisingai laiko beširde.

Po laidotuvių ji užsidaro, nieko neįsileidžia, net vyro. Kimša, susirūpinęs ir piktas, prašo Vasarį pridaboti Liucę – jis jaučia, kad ją laužo ne vien gedulas, o pavojingai įstrigę, „nebūti“ įsitikinimai.

23. Liucijos apatija po laidotuvių: pavojingas gedulas ir jos šešėlis Vasario gyvenime

Po Vytuko laidotuvių ponia Liucija Glaudžiuvienė panyra į keistą apatiją. Ji niekur nesirodo, nieko nepriima, o išgirdusi skambutį prie durų slapstosi kambaryje. Valandomis sėdi fotelyje lyg sustingusi – be veiklos, be noro kalbėti. Keisčiausia, kad ji vengia net prisiminimų: nelanko sūnaus kapo, apie jį nekalba ir suirzta, jei namiškiai užsimena. Namuose įsivyrauja tokia tyla, kad tarnaitės bijo net barškinti indais, o ponas Glaudžius tampa jai svetimas – ji jo akivaizdžiai vengia.

Prieš išvykdamas atostogų, Liudas Vasaris ryžtasi dar kartą ją aplankyti. Ji sutinka jį šaltai: nepakyla, neištiesia rankos, kalba vangiai. Vasaris bando ją paskatinti išvažiuoti, pakeisti aplinką, bet Liucija nereaguoja. Tada jis pasako, kad kanauninkas Kimša nerimauja ir prašė ją prižiūrėti – šie žodžiai trumpam pažadina jos budrumą, tarsi ji baimintųsi, ką apie ją žino kiti. Vis dėlto ji greitai vėl užsisklendžia ir pripažįsta, kad nors supranta Vasario raginimus „atsitiesti“, tai, kas su ja vyksta, nėra paprastas gedulas – ji tarsi turi daug gilesnę, neįvardijamą naštą.

Vasaris apie tai pasikalba su Aukse Gražulyte, ir ji sunerimsta, kad Liucija gali pasiryžti kraštutinumui. Pats Vasaris, nors ir prieštarauja, pajunta vis didesnį nerimą, todėl nuvyksta į Kleviškį pas kanauninką Kimšą. Senasis kanauninkas atrodo išsekęs, nuolat klausinėja apie Liuciją, prisipažįsta apgailestaujantis, kad kadaise ją pastūmėjo į santuoką su „stuobriu“ Glaudžiumi, ir prašo perduoti: jis ją myli, rūpinasi ir nori, kad ji jam atleistų.

Grįžęs į Kauną, Vasaris randa Liuciją pasikeitusią: juodais gedulo drabužiais, be puošmenų, išblyškusią, bet jau kietą ir susitelkusią. Ji kalba apie gyvenimo menkumą, o tada pasako tai, kas Vasarį sukrečia: ji netiki jokia „aukštesne tvarka“ ir atvirai leidžia suprasti, kad jei joje vėl pabustų noras gyventi ir ieškoti laimės, ji jį užgniauš.

Netrukus Vasaris išvyksta į Palangą. Kurorto triukšmas ir draugų būrys (tarp jų Varnėnas ir net kun. Stripaitis, besiruošiantis vykti į Ameriką) pamažu nustumia gedulingus įspūdžius, tačiau vakariniai pasivaikščiojimai su Aukse vis grąžina Liucijos šešėlį. Vasaris prisipažįsta, kad Liucija tarsi įsipynusi į jo likimą, o Auksė, nors ir stengiasi suprasti, pirmą kartą aiškiai pajunta, kad ši moteris vis dar stovi tarp jų dviejų.

24. Vasaris pasirenka rašytojo kelią ir vėl įtraukiamas į Liucijos gyvenimą

Baigiantis vasarai Liudas Vasaris grįžta iš Palangos į Kauną ir pagaliau pradeda tai, apie ką seniai svajojo: jo atsistatydinimas priimtas, todėl jis pasirenka profesionalaus rašytojo kelią. Jis jaučiasi palengvėjęs – nebereikia kasdienės gimnazijos rutinos, priverstinio kalbėjimo, administracinių rūpesčių. Dabar jis gali gyventi pagal savo ritmą: mąstyti ir rašyti, o pajamų bent laikinai tikisi iš santaupų, knygų, dramos sėkmės ir straipsnių honorarų. Su Varnėnu ir Aukse jis dalijasi pakilia nuotaika, nors abu tyliai baiminasi, kad tikrovė vėliau gali jo idealizmą prislopinti.

Grįžęs į Kauną, Vasaris ima domėtis ponia Liucija Glaudžiuviene, bet pažįstami apie ją nieko nežino. Todėl jis pats nueina į Glaudžių namus ir iš kambarinės Adelės sužino, kad po Vytuko mirties Liucijos būsena pasikeitė: po ilgo užsidarymo ji išvažiavo į Birštoną, grįžo jau ne viena – ją parlydėjo kapitonas Raibys. Nuo tada Liucija atgijo, pradėjo rodytis, o kapitonas vis dažniau lankėsi, kartais jie išvažiuodavo visai dienai. Adelė užsimena ir apie aštrų Liucijos ginčą su ponu Glaudžiumi, po kurio namuose tvyro įtampa, o pati Liucija jau savaitę kažkur išvykusi.

Šios naujienos Vasarį trumpam nuteikia optimistiškai: jis net ima svarstyti, kad gal artėja skyrybos, kurios Liucijai būtų išsigelbėjimas. Tačiau Auksė perspėja – staigūs lūžiai giliai jaučiančiam žmogui retai baigiasi ramiai, o Vasarį vis dar slėgia prastas nuojautos šešėlis.

Praeina beveik mėnuo, kol vieną rytą Liucija netikėtai pati paskambina ir paprašo „paskutinės“ pagalbos: vakare atvykti į jos namus, nes ji turės svečių ir nori, kad Vasaris būtinai dalyvautų. Atėjęs jis randa Liuciją prašmatniai pasipuošusią juodai, su ryškiu makiažu, paruoštus stalus ir vaišes, bet iš pradžių – jokių svečių. Netrukus suvažiuoja kompanija: dalis – nepažįstami, triukšmingi žmonės, kuriuos, pasirodo, surinko kapitonas Raibys. Vakaras greitai virsta palaidos linksmybės chaosu: gėrimai, šokiai, įžūlūs juokai, o Liucija elgiasi taip, lyg specialiai stumtų save į kraštutinumą.

Vasaris, apimtas kaltės, pasibjaurėjimo ir baimės, nori išeiti, bet Liucija jį sulaiko: jis privalo likti iki galo, tarsi būtų vienintelis žmogus, kuris mato jos tikrąją būseną. Ji šoka su įnirtinga aistra, provokuoja minią, pakelia tostą, kuris galutinai paleidžia savikontrolės stabdžius, o paskui – netikėtai atsisėda šalia Vasario ir pripažįsta, kad visa tai jai pačiai atrodo šlykštu, žeminančiai tuščia, bet ji nebegali sustabdyti to slydimo.

Dar baisiau, kad tarp jų pokalbio išnyra mirties tema ir Liucijos užuominos apie galimybę „atsistoti tarp“ Vasario ir Auksės net po mirties. Vasaris bando tai nurašyti provokacijai, tačiau Liucijos ramus, šaltas tonas palieka įspūdį, kad tai – ne vien žaidimas.

Kai paryčiais svečiai išsiskirsto, Vasaris lieka paskutinis. Atsisveikindami jie vėl peržengia ribą: bučinys sugrąžina seną įtampą, o Vasaris išeina su gėdos ir koktumo jausmu – dar nesuprasdamas, kad dalyvavo ne šventėje, o Liucijos desperacijos spektaklyje, kuriame jis buvo būtinas liudininkas.

25. Liucijos mirtis, laidotuvės ir Vasario kaltės jausmas

Parėjęs namo apie šeštą ryto, Liudas Vasaris krinta į lovą, tačiau miegas neramus: galvoje maišosi vakarykštės puotos fragmentai, muzika, girtų balsai ir ponios Liucijos užuominos. Tarp prabudimo ir sapno jam pasirodo, kad rytmečio šviesoje į kambarį ateina Liucija, dar su ta pačia juoda suknele ir papuošalais, išbalusi, tyliai prieina prie lovos ir dingsta. Vasaris pašoka apimtas siaubo, bet, nebegalėdamas suprasti, ar tai buvo haliucinacija, vėl užmiega.

Jį pažadina į duris beldžianti Adelė – išsigandusi praneša, kad Liucija mirė. Vasaris skuba į Glaudžių butą. Ten sutinka tą patį gydytoją, kuris aiškina, kad mirtį sukėlė širdis: nuovargis, sukrėtimai ir „nenormalus gyvenimas“, o praėjusi naktis tapo paskutiniu smūgiu. Liucija guli ant kanapos, vis dar pasipuošusi kaip vakar, o jos veidas – mirties iškreiptas, su baugia, sunkiai įskaitoma grimasa. Vasaris sukrėstas, paliečia jos rankas ir, nepaisydamas gydytojo tikinimų, ima įtarti, kad tai ne vien „natūrali“ mirtis.

Iš Adelės jis sužino detales: po svečių Liucija dar vaikščiojo, į kambarį nusinešė vyno taurę, liepė tarnaitėms gulti. Ryte Adelė rado ją persikreipusią ant kušetės, o taurė buvo sudužusi. Dar keisčiau – telefonas nukabintas, todėl teko bėgti gydytojo. Šios smulkmenos Vasarį beveik įtikina, kad Liucija nusinuodijo, o gydytojas sąmoningai dengia tiesą, kad apsaugotų velionę ir poną Glaudžių nuo kalbų. Vasaris telegrafuoja kanauninkui Kimšai ir, viską permąstydamas, staiga pamato, jog vakarykštė puota buvo aiški katastrofos repeticija.

Po pietų jis nueina pas Auksę Gražulytę: ji išsigąsta, nujaučia tą patį, o Vasaris tampa šaltas, uždaras, tarsi nuo jos nutolęs. Netrukus jis gauna laišką – Liucijos raštu. Laiške ji aiškiai nurodo, kad tai buvo sąmoningas nusižudymas, paaiškina, kodėl norėjo, kad Vasaris žinotų tiesą, ir atskleidžia skaudžią paslaptį: po sūnaus mirties sužinojo, kad kanauninkas Kimša yra jos tėvas. Laiškas Vasarį keistai „sutvarko“ – jis supranta, kad Liucija turėjo savo planą ir jį įvykdė.

Vasaris nueina į pašarvotą Liuciją: prie namo eglių šakelės, žmonės renkasi, smalsauja ir gailisi „garsios gražuolės“. Kitą dieną vyksta laidotuvės – minia palydi karstą, matomas ir ponas Glaudžius, o kanauninkas Kimša eina palydovų gretose palūžęs, bet neveda apeigų. Po palaidojimo Vasaris trumpai su juo pasikalba: kanauninkas prisiima kaltę ir net užsimena, kad kaltas ir Vasaris, nes mergina jį mylėjo. Galiausiai Vasaris grįžta pro dabar jau svetimą Glaudžių namą, kur gyvenimas, atidarius langus ir šluojant eglių šakeles, brutaliai tęsiasi toliau.

26. Galutinis Liudo Vasario apsisprendimas palikti kunigystę

Palydėjęs Liuciją Glaudžiuvienę į kapus, Liudas Vasaris pajunta, kad užsivėrė vienas didelis jo gyvenimo etapas. Ji buvo pirmoji moteris, kuri kadaise pažadino jo jausmus ir iškėlė klausimą, nuo kurio jis ilgus metus blaškėsi tarp pareigos, tikėjimo ir kūrybos. Dabar, jai mirus, jį užlieja šalta tuštuma ir sunkiai nusakomas kaltės šešėlis: atrodo, lyg jis pats būtų prisidėjęs prie katastrofos, nes nesugebėjo laiku ją suprasti ir sustabdyti.

Ši netektis sugrąžina į Vasarį seną baimę: ar jis turi teisę mylėti Auksę Gražulytę, kai Liucija jį mylėjo iki pat pabaigos? Jis ima manyti, kad kunigystė atskyrė jį nuo Liucijos ir gal net prisidėjo prie jos žlugimo, todėl virš jo laimės tarsi pakimba nepalaimos nuojauta. Dėl to Vasaris užsisklendžia: su Varnėnu bendrauja paviršutiniškai, pas Gražulius užeina, bet intymių pokalbių su Aukse vengia. Auksė tai jaučia ir pasitraukia, pasiryžusi laukti, kol jis pats apsispręs.

Praėjus porai mėnesių, Vasarį iš sustingimo pažadina gruodžio 17-osios perversmas – vieši įvykiai įžiebia jam viltį, kad prasideda naujas kūrybos ir tautos pakilimo laikotarpis. Jis uoliai imasi plunksnos, ryžtingai baigia naują dramą ir pamažu atsitiesia: Liucijos atminimas nebežeidžia taip aštriai, o slegiančios nuojautos silpsta.

Po pusmečio jis vėl artėja prie Auksės: grįžta šiluma, bendravimas tampa nuoširdesnis, nors lemiamų žodžių jis vis dar vengia. Vieną dieną Vasaris atneša kurijos raštą – įsakymą grįžti į griežtą kunigo discipliną, paklusti dvasinei cenzūrai, atsisakyti teatro ir susitvarkyti gyvenimą pagal luomo taisykles. Jis supranta: šis dokumentas yra Rubikonas.

Vasaris atvirai pasako Auksei, kad kelias į laisvę bus sunkus – gali laukti skurdas, panieka, persekiojimai. Jis klausia, ar ji eitų kartu. Auksė tvirtai sutinka. Po šio pokalbio Vasaris išeina pasivaikščioti ir netikėtai atsiduria kapinėse prie Liucijos kapo – pavasaris ten alsuoja gyvybe, bet jam tai tampa tylia atsisveikinimo stotele.

Grįžęs namo, Vasaris peržvelgia visą savo gyvenimą – nuo vaikystės baimių iki seminarijos, Kalnynų, baronienės, pirmųjų mišių ir klaidžiojimų. Galiausiai jis pasitiesia lotynišką kurijos raštą, paima švarų lapą ir pradeda rašyti pareiškimą – sprendimą, kuris užveria kelią atgal.

Išvada

„Altorių šešėly“ siužetas III dalyje „Išsivadavimas“ užbaigia visą Liudo Vasario vidinę ir gyvenimo kelio dramą. Tai romano dalis, kurioje vidinė įtampa nebeauga, o išsisprendžia. Jei pirmojoje dalyje Vasaris dar tik pradeda abejoti, o antrojoje ilgai gyvena abejonės būsenoje, trečiojoje jis nebeturi kur trauktis – sprendimas tampa neišvengiamas.

Šioje dalyje ypač ryškiai matyti, kad kunigystė Vasariui tapo ne dvasiniu pašaukimu, o forma, kuri slopina jo prigimtį. Pareigos atliekamos mechaniškai, tikėjimas išlieka labiau išorinis nei vidinis, o tikrasis gyvybingumas išsaugomas tik kūryboje. Poezija čia tampa ne pomėgiu, o vienintele erdve, kurioje Vasaris dar jaučiasi savimi.

Svarbu pabrėžti, kad išsivadavimas romane nėra vaizduojamas kaip lengvas ar džiugus sprendimas. Atsisakydamas kunigystės, Vasaris praranda socialinį saugumą, aiškią vietą visuomenėje ir įprastą gyvenimo struktūrą. Jį lydi vienatvė, nežinomybė ir baimė, tačiau kartu atsiranda ir tai, ko jis neturėjo anksčiau – vidinė laisvė ir sąžiningumas sau pačiam.

„Altorių šešėly“ siužetas III dalyje „Išsivadavimas“ taip pat parodo, kad Vasario sprendimas nėra maištas prieš Bažnyčią ar tikėjimą. Tai veikiau atsisakymas gyventi ne savo gyvenimą. Jis nesmerkia kunigystės kaip tokios, bet pripažįsta, kad ši forma jam netinka ir naikina jo asmenybę. Tokiu būdu romanas kelia universalią problemą – ar žmogus turi teisę pasitraukti iš kelio, kuris jam primestas ar neteisingai pasirinktas.

Karo aplinkybės šioje dalyje veikia kaip išorinis katalizatorius, kuris paspartina jau seniai brendusį sprendimą. Sugriaunamas ne tik fizinis pasaulis, bet ir Vasario iliuzijos apie stabilumą, tvarką ir „ramų“ kunigo gyvenimą. Karo chaosas tik išryškina tai, kas jo viduje jau seniai buvo suardyta.

Apibendrinant galima teigti, kad „Altorių šešėly“ siužetas III dalyje „Išsivadavimas“ užbaigia romano pagrindinę mintį: žmogus negali būti laimingas ir dvasiškai gyvas, jei gyvena prieš savo prigimtį. Liudo Vasario kelias – tai ne tik asmeninė istorija, bet ir visiems aktualus klausimas apie pareigą, pasirinkimą ir atsakomybę už savo gyvenimą. Būtent todėl ši dalis tampa ne tik siužeto pabaiga, bet ir stipria moraline romano kulminacija.

Jeigu norite nuosekliai suvokti visą Liudo Vasario kelią, verta prisiminti ir ankstesnes romano dalis. Pirmojoje dalyje aptariamas „Altorių šešėly“ I dalies „Bandymų dienos“ siužetas, kuriame formuojasi Vasario vidinė krizė kunigų seminarijoje.

Antrojoje dalyje nagrinėjamas „Altorių šešėly“ II dalies „Eina gyvenimas“ siužetas, atskleidžiantis jo bandymus prisitaikyti prie kunigo vaidmens ir pasaulietinio gyvenimo.

---

Apie romano „Altorių šešėly“ temas, problemas, vertybes, pagrindinę mintį, moralą, istorinę bei literatūrinę reikšmę skaitykite straipsnyje – Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ knygos aprašymas ir detali analizė

Apie pagrindinius romano „Altorių šešėly“ veikėjus skaitykite straipsnyje – Romano „Altorių šešėly“ pagrindiniai veikėjai: Liudas Vasaris ir trys moterys – Liucija, Auksė ir Rainakienė

Daugiau knygų aprašymų ir literatūros analizių rasite knygų aprašymų skiltyje.

Gero skaitymo!