„Altorių šešėly“ siužetas: I dalis „Bandymų dienos“

„Altorių šešėly“ siužetas – I romano dalyje „Bandymų dienos“ pasakojama apie Liudo Vasario pirmuosius metus kunigų seminarijoje ir vidinių abejonių pradžią.

Romano „Altorių šešėly“ I dalyje „Bandymų dienos“ vaizduojamas jauno klieriko Liudo Vasario gyvenimo etapas, kai jis mokosi kunigų seminarijoje. Čia galioja griežta tvarka, paklusnumas ir nuolatinė kontrolė, todėl kiekviena diena tampa ne tik mokymusi, bet ir išbandymu.

Šioje aplinkoje Vasaris pradeda jausti, kad kunigystė jam nėra savaime aiškus pasirinkimas. Jis ima abejoti tikėjimu, pavargsta nuo rutinos, o kartu savyje atranda kūrybos troškimą ir jautrumą, kurie netelpa į seminarijos rėmus.

Šiame straipsnyje nuosekliai aprašomas Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ I dalies „Bandymų dienos“ siužetas – pagrindiniai įvykiai, veikėjai ir situacijos, padedančios suprasti, kaip ir kodėl Vasario viduje pradeda formuotis konfliktas tarp pareigos ir tikrojo savęs.

Jeigu norite matyti, kaip Liudo Vasario vidiniai prieštaravimai persikelia iš seminarijos į realų gyvenimą, skaitykite straipsnį apie „Altorių šešėly“ II dalies „Eina gyvenimas“ siužetą, kuriame atsiskleidžia jo dvilypė kasdienybė, santykiai su moterimis ir vis gilėjanti pašaukimo krizė.

O galutinį šio vidinio konflikto sprendimą, vedantį į ryžtingą pasirinkimą ir atsisveikinimą su kunigyste, rasite straipsnyje apie „Altorių šešėly“ III dalies „Išsivadavimas“ siužetą, užbaigiantį Liudo Vasario dvasinę ir gyvenimo kelionę.

1. Liudo Vasario atvykimas į kunigų seminariją ir pirmasis žingsnis į dvasinį gyvenimą apsivelkant sutaną

Šaltą rudens rytą seminarijoje Liudą Vasarį iš miego pažadina devyni skambalo smūgiai. Tai pirmosios jo savaitės naujoje aplinkoje, tačiau ši diena ypatinga – baigiasi penkias dienas trukusios rekolekcijos, o pirmamečiai ruošiasi pirmą kartą apsivilkti sutaną. Nors kūnas dar priešinasi ankstyvam kėlimuisi, viduje pamažu kyla iškilmingas jaudulys, kuriuo gyvena visi jo draugai.

Liudas jau spėjo pajusti griežtą seminarijos gyvenimo ritmą, kuriame viską reguliuoja skambalas: maldos, meditacija, pamokos, pietūs, silentium, vakarinės apeigos ir poilsis. Jis tampa tik maža dalimi didelio mechanizmo, kuriame asmeninis laikas beveik neegzistuoja. Dar sunkiausia jam priprasti prie ankstyvo ryto, tačiau net ir tai tampa neišvengiama kasdienybe.

Ypatingą įspūdį Liudui daro koplyčia – seminarijos dvasinis centras. Tyli, pusiau prietemoje skendinti erdvė sukuria paslapties jausmą, o šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Stanislovo Kostkos paveikslai kelia kartu pagarbą ir baimę. Šioje vietoje jis pirmą kartą nujaučia, kad būtent čia jo laukia ne tik religinės pareigos, bet ir rimti vidiniai išbandymai.

Mintimis Vasaris grįžta prie savo atėjimo į seminariją priežasčių. Svarbią vietą užima tėvų valia, gimnazijos laikų sukrėtimai, 1905 metų revoliucijos laikotarpis, draugų moraliniai paklydimai ir savižudybė. Greta to veikia ir jaunuoliškas idealizmas bei patriotizmas – noras dirbti Lietuvai, rašyti, sekti Maironio pavyzdžiu, kuriame susilieja kūryba ir kunigystė.

Kulminacija tampa sutanos apsivilkimo ir pirmosios Komunijos momentas. Išoriškai jis iškilmingas ir jaudinantis, tačiau Liudo viduje vyrauja ne religinis pakilimas, o pareigos atlikimo jausmas ir naujumo sukelta emocija. Pasibaigus tylai, seminarijos koridorius užlieja juokas, o pirmamečiai, dar vaikiški ir nedrąsūs, atrodo kiek juokingi savo per didelėse sutanose. Ši diena pažymi aiškų išorinį žingsnį, nors vidinis tikrumas dar lieka neatsakytas.

2. Kunigų seminarijos hierarchija, pareigų sistema ir griežta klierikų kasdienybės tvarka

Seminarijos gyvenimas grindžiamas griežta hierarchija ir aiškiai paskirstytomis pareigomis, kurios reguliuoja ne tik dvasinį, bet ir kasdienį klierikų gyvenimą. Formali viršūnė yra vyskupas, tačiau jo įtaka labiau simbolinė – jis pasirodo per didžiąsias šventes, pamaldas ir šventimus. Tiesioginę valdžią klierikai jaučia per seminarijos rektorių Valeškevičių, senų pažiūrų, griežtą ir lietuviškai nekalbantį vadovą, kurio bijoma ir vengiama. Jo kontrolė juntama nuolat, nors dažnai labiau formaliai nei realiai.

Visai kitokį vaidmenį atlieka inspektorius Mazurkovskis, tylus, netikėtai tikrinantis kambarius ir aktyviai ginantis lenkiškas tradicijas. Jo veikla įsilieja į aštrią kovą dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose, kuri kaitina klierikų patriotinius jausmus, bet kartu ardo pasitikėjimą vyresnybe ir skatina konspiraciją. Religinis pašaukimas daugeliui ima persipinti su politiniais ir visuomeniniais idealais.

Svarbi, nors ribota, yra dvasios tėvo įtaka. Jis vienintelis, kurio klierikai nebijo, nes negali pakenkti jų ateičiai. Dvasios tėvai dažnai keičiasi, laikomi geri, nuoširdūs, bet naivūs ir menkai veikiantys platesnį seminarijos gyvenimą. Profesoriai taip pat laikosi atokiai, nesikiša į buitį ir auklėjimą.

Didelę reikšmę turi vidinė klierikų savivalda. Seminarijos dekanas, ceremonijų mistras, dirigentas, vargonininkas, vaistinėlės prižiūrėtojas ar kampanarijus, valdantis skambalą, sudaro sudėtingą pareigų tinklą. Pirmamečiams svarbiausias asmuo yra formarijus, gyvenantis kartu su jais „labirinte“, mokantis regulos, stebintis elgesį ir kas savaitę teikiantis ataskaitas rektoriui.

Patys pirmamečiai atlieka kasdienius ūkinius darbus: valo patalpas, tarnauja mišioms, nešioja maistą, prižiūri tylą refektoriume. Ši tvarka reikalauja paklusnumo, bet kartu ugdo punktualumą, ištvermę ir darbo įgūdžius. Greta dvasinių praktikų daug laiko skiriama mokslui – ypač lenkų ir lotynų kalboms, kurios tampa būtina kasdienybės dalimi.

Tokioje aplinkoje prabėga šešeri Liudo Vasario jaunystės metai, kurie ne tik formuoja jo discipliną, bet ir tyliai brandina vidinę dramą, vėliau tapsiančią viso gyvenimo konfliktu.

3. Kasdienė seminarijos rutina, monotoniškas gyvenimas ir pamažu atsirandančios tikėjimo abejonės

Iš šalies seminarijos kasdienybė galėtų atrodyti beviltiškai monotoniška: skambalas nuo ankstyvo ryto iki vakaro, maldos, meditacijos, pamokos ir silentium. Tačiau Liudui Vasariui laikas čia bėga paradoksaliai greitai – dienos susmulkintos, todėl nuobodžiauti tiesiog nėra kada. Vienas po kito praeina didieji liturginiai laikotarpiai: Kalėdos su iškilmingomis pamaldomis, gavėnia su ilgu varginančiu buvimu Katedroje, Didžioji savaitė ir Velykos. Gavėnioje jis patiria ir antrąsias trijų dienų rekolekcijas, kurias išgyvena sąmoningiau, nes jau geriau supranta lenkiškai sakomas konferencijas ir meditacijas.

Vis dėlto, po visų religinių praktikų jis negalėtų aiškiai atsakyti, kas pasikeitė jo tikėjime. Komuniją jis priima reguliariai, bet tai vyksta tarsi savaime – labiau kaip naujo režimo dalis, o ne kaip vidinis virsmas. Jį stebina, kad niekas jo neįtikinėja argumentais, neaiškina abejonių, o tiesiog įmeta į gyvenimą, kuriame Dievas yra vienintelis pagrindas. Šis praktinis spaudimas veikia stipriau nei teorija: kas nepakelia, pasitraukia, o likusieji prisitaiko.

Liudą labiausiai trikdo ne taisyklės, o dvasinis šaltumas: jis nemato savyje Dievo meilės jausmo, kurio, jo manymu, turėtų būti. Jis kreipiasi į dvasios tėvą, tačiau gauna raminimą: neieškoti „jausminio atlygio“, o kantriai tęsti praktikas. Tačiau rutinos galia daro savo – maldos, sąžinės perkratymai ir meditacijos jam vis dažniau virsta automatizmu, o per lėtai skaitomas meditacijas jis arba klajoja mintimis, arba snaudžia, slapstydamasis už koplyčios mūrelio.

Įtampa išryškėja per išpažintis: Liudas kartoja tas pačias smulkias „nuodėmes“, ima jas net rūšiuoti, kad nereikėtų nuolat sakyti to paties, ir net prisigalvoja naujų formuluočių, bijodamas būti palaikytas „puikiu“. Jis pastebi ir kitus – vieni išpažintyse užtrunka ilgai, kiti vengia apie tai kalbėti, o „skrupulatai“ kelia gailestį. Pamažu jis nujaučia, kad po tvarkingu paviršiumi gali slėptis daug tamsesnės žmogiškos šaknys, kurias rutina tik pridengia.

Lūžio taškas ateina per Velykų atostogas, kai formarijus pasiūlo įvardyti klierikų bruožus. Apie Liudą jis pasako netikėtai: per daug užsidaręs ir pasislėpęs. Ši pastaba Vasarį ne žeidžia, o pažadina – jis pajunta turįs kažką viduje, ką reikia saugoti, ir pirmą kartą aiškiai supranta, kad tarp jo ir seminarijos atmosferos jau atsirado nematomas skydas.

4. Pokalbis su Jonu Varioku apie kunigystę, veidmainystę ir pašaukimo prasmę

Pasibaigus Velykų atostogoms, keli pirmamečiai, tarp jų Liudas Vasaris, išeina į seminarijos sodą pasimėgauti ankstyvu pavasariu. Saulė, šiluma ir atgyjanti gamta trumpam atpalaiduoja, o pokalbis natūraliai pasisuka į linksmiausią jų kasdienybės temą – asistas ir ceremonijų kuriozus. Visi prisimena, kaip akolita Balselis per pamaldas nesėkmingai gesino žvakes ir tapo juokų objektu. Balselis praneša, kad šią pareigą akolitams esą panaikino, bet tai tik išprovokuoja dar daugiau pašaipų, ypač iš aštresnio būdo Jono Varioko.

Kai kiti išsiskirsto, Variokas pasikviečia Vasarį pasivaikščioti ir pradeda atvirą „egzaminą“: ar jam patinka seminarija, kodėl jis čia atėjo, ar jis apskritai pažįsta kunigų gyvenimą. Variokas, remdamasis savo patirtimi ir dėdės kunigo aplinka, brutalizuotai aiškina, kad maldos, meditacijos ir ceremonijos daugeliui yra tik fasadas, o po keliolikos metų nemaža dalis kunigų esą paslysta į ydas arba tampa tik „tvarkingais pareigūnais“. Tada jis šokiruoja Vasarį prisipažindamas, kad pats stojo dėl karjeros, tikėdamasis naudų ir patogaus gyvenimo, o veidmainystę laiko patikimiausiu keliu į paaukštinimus.

Pokalbį dar labiau pakaitina Varioko pavyzdžiai: jis pašaipiai parodo į vyresnio kurso „favoritą“ diakoną, kurį kaltina girtavimu ir nepadoriu elgesiu, ir pasako, kad pats nusprendė išstoti, nes sąmoningai pakelti „komedijos“ nebegali. Jis perspėja Vasarį: jei apeigos kelia pasibjaurėjimą, tai gali būti pašaukimo trūkumo ženklas. Skambutis nutraukia jų pasivaikščiojimą, bet pasėtos mintys lieka.

5. Pirmasis Liudo Vasario susidūrimas su moteriškumo atvaizdu ir vidinis dvasinis sutrikimas

Po kelių dienų Liudas Vasaris netikėtai užklumpa Joną Varioką vienoje seminarijos salių vartantį didelį iliustruotą meno albumą. Variokas, akivaizdžiai patenkintas radiniu, pasiūlo Vasariui pažiūrėti iliustracijas kartu. Tarp gausių paveikslų jų akys sustoja ties vienu – jaunos, nuogos moters atvaizdu, kuriame dramatizuota poza ir surištas kūnas sukuria stiprų emocinį įspūdį. Tokie vaizdai seminarijoje paprastai būdavo iškerpami ar užtušuojami, todėl pats faktas, kad paveikslas likęs, atrodo kaip netikėta spraga griežtoje kontrolėje.

Vasariui šis vaizdas sukelia prieštaringą jauseną. Iš vienos pusės – smalsumas ir nežinomas traukos pojūtis, iš kitos – gėda ir nerimas, kad jis daro kažką neleistino. Variokas elgiasi priešingai: analizuoja kūną be drovumo, kalba apie formas, temperamento „rasę“, meninę vertę ir seksualinį patrauklumą. Jo tonas užtikrintas, net pašaipus, tarsi tai būtų pamoka, kurią jis nori perduoti jaunesniam ir, jo manymu, naivesniam Vasariui.

Šis momentas tampa pirmuoju sąmoningu susidūrimu su moters kūno estetika Liudo gyvenime. Jis stengiasi neatsilikti nuo Varioko, vengia pasirodyti neišmanėlis, bet viduje jaučia, kad peržengta riba. Paveikslo stebėjimas jam nėra tik meno patirtis – tai vidinis išbandymas, kuris nedera su seminarijos atmosfera ir jo paties idealais. Skirtingai nei Variokas, Vasaris negali žiūrėti atsietai: vaizdas sukelia kaltės jausmą ir sąžinės nerimą.

Kitą šeštadienį šis nerimas iškyla išpažintyje, kur Vasaris prisipažįsta nesaugojęs akių. Dvasios tėvo perspėjimai apie regėjimo pavojus dar labiau sustiprina jo atsargumą. Nuo tos akimirkos Varioko autoritetas Vasario akyse smarkiai sumenksta: jam ima atrodyti, kad draugo ciniškas požiūris į kunigystę ir apeigas kyla iš ankstesnių patirčių ir vidinio pakrikimo.

Vis dėlto šis epizodas palieka gilesnį pėdsaką. Jis ne tik paaštrina Vasario savistabą, bet ir skatina kritiškiau vertinti aplinką bei save patį. Nors jis stengiasi grįžti į kasdienę tvarką, pamatytas atvaizdas ir Varioko laikysena tampa tyliu klausimu, kuris dar ilgai neišnyksta iš jo minčių.

6. Jono Varioko pasitraukimas iš seminarijos ir tėvų vizitas, stiprinantis spaudimą Vasariui likti kelyje

Seminarijoje pasklinda žinia, kuri sujudina visus pirmamečius – Variokas atvirai praneša, kad palieka seminariją. Nors daugelis apie tai nujautė, jo sprendimas, ištartas garsiai ir be jokio gailesčio, veikia stipriai. Variokas nebeslepia, kad jam įkyrėjo ceremonijos, disciplina ir, jo akimis, veidmainiškas gyvenimas. Jis džiaugiasi artėjančia laisve ir net provokuoja kitus klausimu, ar ir jie nesvarstė pasitraukti. Šis atvirumas trikdo klierikus, o Liudui Vasariui Varioko drąsa kelia prieštaringus jausmus – žavėjimąsi ir vidinį nerimą.

Vasaris suvokia, kad jų padėtys skirtingos. Variokas yra vyresnis, pažįsta pasaulį, turi materialinę atramą, o pats Liudas dar visiškai priklausomas nuo tėvų ir jų vilčių. Jam kunigystė vis dar atrodo kilnus ir prasmingas kelias, net jei ir sunkus. Varioko išėjimas tampa ne tiek paskata sekti jo pavyzdžiu, kiek veidrodžiu, parodančiu, koks trapus gali būti pašaukimas.

Tą pačią dieną Vasariui tenka dar vienas emociškai svarbus išgyvenimas – pirmasis tėvų apsilankymas seminarijoje. Susitikimas, kurio jis laukė su džiaugsmu, pasirodo esąs skausmingai nejaukus. Tėvai į sūnų žvelgia su pagarba ir susižavėjimu, vadina jį „kunigėliu“, o ši pagarba Liudui sukelia ne pasididžiavimą, bet gėdą ir vidinį atsiribojimą. Jis pirmą kartą aiškiai pajunta, kad tarp jo ir tėvų atsirado nematoma riba, sukurta ne jo paties, o jų lūkesčių.

Pokalbis apie Varioką šią ribą dar labiau išryškina. Tėvų akyse išstojimas iš seminarijos prilygsta moraliniam žlugimui, gėdai šeimai ir Dievo apleidimui. Vasaris bando aiškinti, kad žmogus gali būti doras ir be kunigystės, tačiau supranta, jog šios mintys tėvams svetimos. Jų meilė jam tampa sunki našta, kurios jis negali nei atmesti, nei pateisinti. Šis susitikimas ilgam įsirėžia į Vasario sąmonę, sustiprindamas jo vidinį konfliktą tarp pareigos, tėvų vilčių ir savosios tyliai bręstančios abejonės.

7. Slaptos vaišės „žiurkininke“, seminarijos vyresnybės įsikišimas ir sugadinta opinija

Tą pačią dieną, jau po Varioko išėjimo ir tėvų apsilankymo, Vasario kasdienybė grįžta į įprastą seminarijos ritmą, tačiau vakare jis patenka į iš pažiūros nekaltą, bet lemtingą situaciją. Keli draugai, tarp jų Petras Kasaitis, Juozas Petryla ir Kazys Balselis, susitaria „užpulti“ Vasarį – pasivaišinti tuo, ką jam atvežė tėvai. Jie susirenka vadinamajame „žiurkininke“, sandėliuke, pilname klierikų dėžių, maisto likučių ir slaptų kampų.

Iš Vasario dėžės ištraukiamas pyragas ir konfitūros, ir prasideda slapta puota. Nuotaika pakili: vieni džiaugiasi seminarijos gyvenimu, kiti ironiškai jį peikia, o pamaldusis Balselis netgi deklamuoja lotyniškas frazes. Tačiau skambalas paskelbia silentium, ir įtampa iš karto pakyla. Balselis, bailiausias iš visų, pasitraukia, o likusieji nusprendžia rizikuoti ir tęsti vaišes.

Staiga pasigirsta perspėjantis šnabždesys – artėja rektorius. Petryla ir Kasaitis sprunka į palėpę, o Vasaris, sutrikęs ir per lėtas, lieka vienas prie atidarytos dėžės. Akimirksniu jis atsiduria akis į akį su rektoriumi Valeškevičiumi. Apklausiamas, išsigandęs ir nebesugebantis įtikinamai teisintis, Vasaris pasirenka vienintelę išeitį – nuolankiai atsiprašyti ir bučiuoti rektoriui ranką.

Nors bausmė formaliai menka, pokalbis palieka gilų pėdsaką. Rektorius susieja Vasarį su Varioku, primena jo blogą reputaciją ir leidžia suprasti, kad opinija jau pažeista. Likęs vienas, Vasaris pajunta ne tik gėdą, bet ir pyktį sau – jis supranta, kad nuo šiol privalės būti atsargesnis.

Šis įvykis tampa lūžio tašku. Vasaris ima mokytis slapstymosi: klausytis žingsnių koridoriuose, laikyti „tinkamas“ knygas matomoje vietoje, nuolat galvoti apie tai, kaip atrodo vyresnybės akyse. Taip jis perima bendrą seminarijos išlikimo strategiją, kurioje svarbiausia ne vidinė tiesa, o išorinė tvarka ir gera opinija. Ši pamoka tyliai, bet giliai formuoja jo tolesnį gyvenimą seminarijoje.

8. Pirmosios Liudo Vasario atostogos namuose ir laikinas pabėgimas nuo seminarijos rutinos

Pasibaigus pirmiesiems mokslo metams ir sėkmingai išlaikius egzaminus, Liudas Vasaris su dideliu jauduliu ruošiasi grįžti į tėviškę pirmųjų atostogų. Seminarijoje jam nuolat kartojama, kad atostogos – tai išbandymo laikas, kai nebebus kasdienės vyresnybės kontrolės, todėl klierikas privalo pats sau būti sargu. Dvasios tėvas, rektorius ir formarijus įspėja laikytis maldų, meditacijų, vengti pasaulio pagundų, būti pavyzdžiu šeimoje ir parapijoje. Visa tai Vasaris priima rimtai, nors viduje jaučia ir nerimą, ir smalsumą.

Kelionė namo jam tampa ypatingu išgyvenimu. Tolstant nuo miesto ir seminarijos mūrų, jį užlieja vasaros gamtos visuma – miškai, ežerai, saulė, kvapai ir garsai. Tai ne pavieniai vaizdai, o galingas laisvės pojūtis, kuris svaigina ir kartu skaudina. Šalia džiaugsmo kyla ir liūdna nuojauta: visa ši šviesa ir platybė tarsi nėra skirta jam, nes jo laukia grįžimas į asketinę tvarką, savęs varžymą ir paklusnumą. Šis jausmas tampa pirmuoju rimtesniu vidiniu plyšiu tarp jo sielos ir pasaulio.

Tėviškėje Vasaris sutinkamas su pagarba ir susižavėjimu. Motina pasitinka su džiaugsmo ašaromis, broliai ir seserys laikosi droviai, o kaimynai smalsiai apžiūrinėja „kunigėlį“. Pats Liudas jaučia, kad santykiai pasikeitė: jis nebe paprastas sūnus, o būsimas kunigas. Atostogų metu jis stengiasi gyventi taip, kaip mokytas seminarijoje – rytais meldžiasi ir medituoja, vakarais skaito maldas, dažnai eina į bažnyčią, tarnauja mišioms. Tačiau klebonijoje girdimi pasakojimai apie kunigų kasdienybę, konfliktus ir silpnybes jam ima slėgti, todėl jis vis dažniau traukia į laukus ir mišką, kur gali pabūti su savimi ir trumpam pajusti vidinę ramybę.

9. Atlaidai Kleviškyje: kunigų kasdienybė ir pirmoji pažintis su Liuce

Vasaros atostogoms artėjant į pabaigą, Liudo Vasario parapijos klebonas netikėtai pasiūlo vykti į garsiuosius Kleviškio šv. Lauryno atlaidus pas kleboną Kimšą. Ten yra ir klieriko Petrylos tėviškė, todėl Liudas iškart sutinka draugą ir pajunta, kad kelionė bus kitokia nei rami vasara namuose.

Į Kleviškį jie atvyksta iš vakaro, į mišparus. Susirenka daug žmonių ir kunigų, tad iš karto matyti, kad tai didelio masto šventė. Klierikai apsivelka kamžas, asistuoja ir eina procesijoje su žvakėmis. Liudas jaučia minios žvilgsnius, todėl stengiasi elgtis nepriekaištingai, kaip išmokyta seminarijoje.

Po mišparų klierikai lieka klebonijoje. Vakarienė gausi, svečiai vaišinami gėrimais, o Petryla pilsto stiklelius. Kimša perspėja nepersistengti, nes laukia „darbas“. Netrukus Liudas supranta, ką tai reiškia: po vakarienės ištraukiamas stalelis, kortos, žvakės – vyresnieji ruošiasi lošimui. Išėję į sodą, Petryla užsimena apie klebonijų skirtumus: vienur kunigai susilaikantys, kitur – linkę į laisvesnį gyvenimą, o viską keičia net tokios detalės kaip gaspadinė ar vikaro buvimas.

Vakarėjant pasigirsta skardus moters juokas. Petryla staiga patraukia Vasarį į krūmus ir paaiškina, kad tai buvo kunigas Trikauskas su Liuce – klebono seserėčia ir augintine. Liudas grįžta į nakvynę neramus, nujausdamas, kad rytoj įspūdžių bus dar daugiau.

Kitą dieną atlaidai įsibėgėja: išpažintys, Komunija, suma su choru ir orkestru, klausyklos pilnos, kunigai dirba be atokvėpio. Po pamaldų klebonijoje kyla skandalas: pasirodo vadinamasis „apaštalas“ – Šilučių vikaras, blaivybės šalininkas. Jis viešai atsisako alkoholio ir bando stabdyti vaišes, o Kimša gina savo tvarką. Konfliktas eskaluojasi iki atviro susipykimo, ir „apaštalas“ galiausiai išvyksta neatsiprašęs.

Po pietų salione patiekiama kava, ir čia Liudas pirmą kartą iš arti pamato Liucę. Ji drąsi, žaisminga, akivaizdžiai mėgaujasi dėmesiu. Liudas jaudinasi, sutrinka, o bandydamas tvarkingai pasisaldinti kavą netyčia aptaško jai ranką. Jis lieka sugėdintas ir tylus, tačiau Liucės artumas jam palieka ryškų, sunkiai nusakomą įspūdį.

10. Pašaipus Liucės elgesys ir užgautos Vasario ambicijos

Per savaitę po šv. Lauryno atlaidų kunigų skandalas ir klebonijos įtampos Liudo Vasario galvoje pamažu prigęsta. Jis dar linksta palaikyti Šilučių vikarą, bet kartu pripažįsta, kad jo elgesys buvo ne itin taktiškas ir galėjo užgauti kleboną. Net ir paslaptingas vakaro epizodas sode jam ima atrodyti miglotas: Vasaris svarsto, kad gal jie su Petryla tiesiog perdėjo ar susivaideno tamsoje.

Tačiau vienas dalykas neišblėsta – Liucės įspūdis. Vasaris nuolat prisimena, kaip sutriko, kaip jai prakalbus jį užliejo jaudulys, o labiausiai – kaip apsijuokė aptaškęs jos ranką. Jį graužia ne tiek jausmingumas, kiek įžeista vyriška ambicija: jis vaizduotėje perkuria tą pačią sceną „teisingai“, sugalvoja, ką būtų pasakęs, kaip būtų elgęsis, ir vis labiau įsitraukia į naivias, bet užsidegančias svajones.

Kai atostogos beveik baigiasi, Vasaris jau gailisi, kad galimybė „pataisyti“ pirmą įspūdį gali ateiti tik po metų. Todėl jis netikėtai nudžiunga, gavęs Petrylos laišką: draugas kviečia išvykti diena anksčiau, užsukti į išleistuves Petrylų namuose ir kitą rytą keliauti kartu. Vasaris priima kvietimą beveik neabejodamas – jis įsivaizduoja, kad ten bus ir klebonijos svečiai, o gal net pati Liucė.

Toliau pasakojime išryškėja Liucės aplinka: ji – klebono Kimšos augintinė, baigusi gimnaziją Vilniuje, apie kurios kilmę sklando kalbos, bet niekas jų rimtai neįrodo. Klebonijoje ji gyvena laisvai ir mėgaujasi dėmesiu, ypač turėdama šalia jauną, išdidų ir „akademišką“ vikarą Zigmą Trikauską – gerų manierų, muzikos mėgėją, kuris greitai tampa jos artimu kompanionu.

Atvykęs į Petrylų sodybą, Vasaris išgirsta, kad klebonijos svečių dar nėra, o Petryla jį dar labiau sujaudina užuomina, jog Liucė specialiai domėjosi Vasariu. Sode vyksta pokalbiai su giminėmis ir svečiais, net įsiplieskia ginčas su studentu apie kunigijos vaidmenį Lietuvai, tačiau viską pertraukia klebonijos karietos atvykimas.

Vasaris su Liuce pasisveikina jau drąsiau, net spėja trumpai pasikalbėti, ir akimirką jaučiasi laimėjęs. Bet netrukus Liucė parodo savo žaidimo taisykles: ji netikėtai užbėga už nugaros ir uždengia jam akis, priversdama spėti, kas ji. Vasaris, sutrikęs ir norėdamas išsilaisvinti, ištaria „prašau leisti“, o Liucė tai paverčia pašaipa – išjuokia jo „nekaltybę“ ir pabėga.

Šis epizodas smogia daug skaudžiau nei pirmasis atlaidų nesusipratimas. Prie žmonių Liucė ir Trikauskas dar užmeta jam kandžių pastabų, tačiau Vasaris, nors ir pažemintas, viduje staiga suauga: jis užsisklendžia, bet kartu sustiprėja, pajusdamas, kad jo orumas ir savivertė dabar taps nauju išbandymu – ne tik seminarijai, bet ir jam pačiam.

11. Antrieji metai seminarijoje, prisiminimai apie Liucę ir priverstinis grįžimas į „labirintą“

Prasidėjus antriesiems mokslo metams, Liudas Vasaris seminarijoje pasijunta tvirtesnis: jis jau nebe naujokas, geriau supranta tvarką, konferencijas ir patarimus. Pasikeičia ir buitis – jis apgyvendinamas keturių žmonių kambaryje, o ne nekenčiamame „labirinte“. Nebelieka nuolatinės formarijaus kontrolės, todėl kasdienybė tampa laisvesnė, o pačiam Vasariui malonu jausti, kad yra kursų žemiau už jį.

Rekolekcijose jis klausosi pamokymų apie nuodėmę, atgailą ir kunigo pareigą saugotis pasaulio, bet mintimis vis grįžta į vasarą. Ypač stipriai jį veikia Liucės atsiminimas: jis ne tiek svarsto, ar tai meilė, kiek jaučia, kad pažadinta jo ambicija, noras patikti ir „suvyriškėti“. Vasaris ima lyginti save su drąsia, pasitikinčia savimi panele ir dar skaudžiau pamato savo nedrąsą, lėtumą, drovumą. Nuo šiol jam atrodo, kad pasižymėti Liucės akyse svarbiau nei įtikti seminarijos vyresnybei, ir tai tampa nauju vidiniu impulsu, kuris ima tekėti šalia oficialaus dvasinio auklėjimo vagos.

Seminarijoje nuolat kartojama, kad ryšiai su moterimis – pavojingi, todėl Vasaris prisimena ir įtartiną sceną Kleviškio klebonijos sode, kur kartu su klieriku Petryla kažką užtiko. Jis bando save: ką darytų būdamas kunigo Trikausko vietoje? Jis įsitikinęs, kad taip toli nenueitų, bet dar nesupranta, kokių spąstų turi jo romantiška vaizduotė.

Tuo metu įvyksta ir, atrodytų, „smulkmena“, kuri išryškina jo charakterį. Po kelių ramių savaičių jam netikėtai įsakoma užleisti vietą kambaryje pavėlavusiam lenkui ir persikelti atgal į „labirintą“, pas pirmamečius. Vasaris viduje užverda: jam atrodo, kad su juo nesiskaitoma vien todėl, kad jis tylus ir patogus. Draugai dar pašiepia, o kambario vyresnysis įžvelgia lenkų intrigas ir įkalba Vasarį eiti pas inspektorių Mozūrovskį (Mazurkovskį) prašyti išimties dėl sveikatos.

Vasaris pasiryžta, vaizduotėje susikuria drąsios kovos sceną, tačiau realybėje prieš saldžiai kalbantį, o paskui griežtą inspektorių jis palūžta ir nusileidžia. Vakare persikrausto į „labirintą“, naktį verkia iš pažeminimo, o po kelių dienų jau formaliai susitaiko ir net išpažintyje bando prisipažinti dėl „pasipriešinimo“. Šis epizodas parodo jo paradoksą: vidinis maištas ir fantazijos audra, bet išoriškai – nuolaidumas, po kurio lieka neištraukta „rakštis“ ir augantis jausmas, kad didysis gyvenimas ir pasižymėjimas – ne jam.

12. Nekalto Prasidėjimo atlaidai: seminarijos choras ir paslaptinga Nepažįstamoji Katedroje

Artėjant Panos Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidams Katedroje, seminarijoje prasideda įtemptas laikotarpis: mišparai, rarotos, vyskupo suma ir įvairios asistos pareikalauja daug jėgų. Liudui Vasariui pasiseka – būdamas antrame kurse jis nuo ceremonijų beveik išlaisvinamas, nes yra ypač reikalingas seminarijos chore. Jis pramoksta skaityti gaidas, groti fisharmonija, tvirtai moka savo balso partiją, todėl choro vadovas jį globoja ir „ištraukia“ iš nekenčiamų pareigų.

Vis dėlto prieš šventę choras dirba dvigubai: repertuaras didelis, repeticijos užima beveik visas rekreacijas, o iškilmės nuotaika, prasidėsianti dar šeštadienio vakarą, visus jaudina. Tuo pat metu į seminariją atvyksta klierikų giminės – parlatoriume girdėti kalbos ir juokas, o tiems, kurie neturi svečių, lieka tik trumpam „pasiskolinti“ laisvo gyvenimo dvelksmą.

Vasario niekas neaplanko, ir jam skaudžiai primenama, kas yra vienatvė už mūrų. Jis išeina į seminarijos sodą, kur girgžda sniegas, skamba rogių varpeliai, ir mintimis trumpam grįžta prie Liucės – prisimena Petrylos sode patirtą jos išdaigą, bet šįkart tai jau nebe gėda, o lengvas, atslūgęs juokas. Vis dėlto viduje atsiveria nauja spraga: jam kyla neaiškus laukimas kažkokio susitikimo, tarsi artėtų dar nepažinta, ypatinga pažintis.

Sekmadienį, po ilgų choro repeticijų, prasideda iškilmingi mišparai. Katedroje – gėlės, žvakės, raudoni kilimai, smilkalai, vargonų gausmas, procesijos didybė. Vasaris pasiduoda bendrai nuotaikai ir gieda visu balsu, kol netyčia, žvilgtelėjęs į bažnyčią, pamato moterį prie pilioriaus: aukštą, liekną, tamsiai apsitaisiusią, su baltu šaliu ant galvos. Ji atrodo rami, liūdna ir tarsi atsiribojusi nuo aplinkos. Šis vaizdas jam pasirodo lyg vizija – „Nepažįstamoji“, kuri užima tą vidinę vietą, kurią Liucė tik buvo pravėrusi.

Po pamaldų Vasaris grįžta neįprastai linksmas – draugai stebisi, iš kur jam tiek gyvybės. Kitą dieną vyskupo sumoje jis gieda nuo vargonų, bet nusivilia, kad storas piliorius paslepia vietą, kur vakar stovėjo nepažįstamoji.

Vėliau Petryla praneša naujieną: prieš Kalėdas į seminariją ketina atvažiuoti klebonas, o kartu – ir Liucė. Nors žinia intriguoja, artėjant mišparams Vasario mintis vėl užvaldo ne ji, o baltu šaliu apsigaubusi moteris. Jis stengiasi užimti tą pačią vietą – ir išvysta, kad nepažįstamoji vėl ten. Procesijoje, artėdamas prie pilioriaus, jis jaudinasi, tačiau neišdrįsta pažvelgti jai į veidą – praeina nuleidęs akis, tik akimirką pajusdamas jos artumą ir paliesdamas rūbą, tarsi saugodamas idealą nuo realybės.

13. Quies diena seminarijoje: melancholiška būsena ir pirmasis Liudo Vasario kūrybinis impulsas

Po didžiųjų švenčių seminarijoje ateina quies – reta poilsio diena, skirta atgauti jėgas po intensyvių chorų ir asistų. Šios dienos paprastai būna pilkos, bet klierikui Liudui Vasariui jos ypač brangios, nes suteikia erdvės vidiniam apmąstymui. Jis yra svajingas, linkęs grįžti prie išgyventų įspūdžių ir juos pergyventi dar kartą, jau tyliai ir vienumoje.

Šį kartą visą jo vidinį pasaulį užvaldo nepažįstamos moters su baltu šaliu vaizdas, regėtas per Nekalto Prasidėjimo mišparus. Vakar dar jautęs pakilimą, bendrą šventės entuziazmą ir džiaugsmą, dabar Vasaris panyra į priešingą būseną: nuotaika temsta, atsiranda liūdesys, apatija, sunkiai paaiškinamas nerimas. Lemtinga tampa akimirka, kai procesijos metu jis praėjo pro moterį ir neišdrįso pažvelgti jai į akis. Jis savęs nekaltina, bet jaučia, kad kažkas jame negrįžtamai pasikeitė.

Ši būsena pamažu virsta gilia melancholija. Rekreacijos metu Vasaris atsitraukia nuo draugų, nebedalyvauja juokuose, sėdi vienas, vartydamas žurnalus. Ryte liūdesys nesitraukia, o ilgasis silenciumas dar labiau sustiprina prisiminimus: šventės vaizdai susipina su vasaros atostogų vienatve, su jausmu, kad pasaulis yra platus ir viliojantis, bet jam – tarsi uždraustas.

Šioje būsenoje Vasaris priartėja prie poetinės savivokos slenksčio. Jis jaučia, kad patiriamas ilgesys nėra susijęs su vienu konkrečiu žmogumi – tai laisvės, idealo, pilnesnio gyvenimo troškimas. Tą popietę jis ryžtasi pirmajam kūrybiniam žingsniui: lotyniškų žodžių sąsiuvinyje parašo savo pirmąjį eilėraštį. Tai nėra meilės išpažinimas, bet bendro pobūdžio elegija, kurioje atsiskleidžia nerimastis, nepasitenkinimas gyvenimu ir ilgesys kažko nepasiekiamo.

Vakare jis užmiega ramus, su savo liūdesiu, kuris jam tampa nebe skausmingas, o prasmingas – tarsi naujos vidinės krypties pradžia.

14. Pažintis su Jonelaičiu ir Liudo Vasario įtraukimas į slaptą „Šviesos“ draugiją

Po quies dienos seminarijos kasdienybė vėl įgauna įprastą ritmą: artėja Kalėdos, daugėja pamaldų, prasideda sunkios filosofijos ir logikos paskaitos. Tačiau Liudo Vasario viduje jau bręsta tai, kas netelpa į griežtą seminarijos tvarką. Lemiamas posūkis įvyksta, kai jis užsuka į seminarijos biblioteką.

Ten jis sutinka klieriką Jonelaitį, knygininką, kuris domisi Vasario skaitymo pomėgiais. Pokalbis natūraliai pakrypsta link lietuviškos spaudos, kuri seminarijoje oficialiai draudžiama. Jonelaitis paaiškina tikrąją padėtį ir, pasitikėdamas Vasariu, slapta paduoda jam skaityti lietuvišką leidinį. Tada, tarsi tarp kitko, paklausia, ar Vasaris pats nieko nerašo. Šis sumišta – prisipažinti apie eiles jam gėda, bet jis vis dėlto parodo savo bandymus.

Praėjus kelioms dienoms, Jonelaitis pakviečia Vasarį atgal į biblioteką ir parodo stulbinamą naujieną: Vasario pirmasis eilėraštis jau išspausdintas spaudoje. Šis įvykis sukrečia jaunuolį. Vienumoje, seminarijos palėpėse, jis skaito savo eiles ir jaučia ne tik džiaugsmą, bet ir baimę – posmuose jis atpažįsta savo maištą, nerimastį ir nepasitenkinimą, kurie kertasi su klieriko nuolankumu.

Netrukus Jonelaitis supažindina Vasarį su Petru Varnėnu ir Matu Sereika. Jie priima jį į slaptą lietuvių klierikų draugiją „Šviesa“. Ši bendruomenė vienija gabiausius klierikus, ugdo tautinį sąmoningumą, skatina literatūrinę ir visuomeninę veiklą, ruošia kunigus, kurių darbas neapsiribos vien altoriumi.

Varnėnas atvirai įspėja: talento turėti neužtenka – svarbiausia jį išsaugoti, o seminarijos aplinka tam nėra palanki. Šie žodžiai giliai įstringa Vasariui. Jis jaučiasi pakylėtas, bet kartu supranta, kad nuo šiol gyvens dviejų pasaulių sandūroje: tarp klusnaus klieriko pareigos ir vis stiprėjančio poeto balso.

15. Liucės apsilankymas seminarijoje, dovana ir stiprėjantis vidinis jausmų konfliktas

Gruodžio mėnuo Liudui Vasariui tampa neįprastai intensyvus – įvykiai veja vienas kitą, o vidiniai išgyvenimai stiprėja. Likus paskutinei savaitei iki Kalėdų, klierikas Petryla praneša, kad į seminariją atvyko klebonas Kimša su Liuce. Nors Petryla juokais erzina Vasarį dėl tariamos Liucės simpatijos, pastarasis sutinka eiti į parlatoriumą. Švenčių nuotaika, artėjančios Kūčios ir ilgesnis bendravimas su žmonėmis jį nuteikia ramiau nei anksčiau.

Kai klebonas trumpam palieka klierikus ir Liucę jų globai, pokalbis greitai įgauna gyvą, lengvą toną. Liucė elgiasi drąsiai, žaismingai, juokauja, sugalvoja Vasarį vadinti Pavasarėliu, flirtuoja, bet kartu pastebi jo pasikeitimą – jis nebe tas drovus klierikas, koks buvo vasarą. Petryla, iš pradžių juokaudamas, pamažu ima jausti pavydą, todėl Vasaris sąmoningai stengiasi švelninti situaciją ir neprisileisti per atviro Liucės dėmesio.

Pokalbiui tęsiantis, Vasaris ima atidžiau stebėti Liucę: jos judesius, drabužius, gyvumą, natūralią energiją, kuri tarsi įneša vasaros į niūrią seminarijos aplinką. Jis net išdrįsta ją pagirti, o tai liudija jo vidinį brendimą. Liucė tai pastebi ir tai jai patinka – jos ankstesnė pašaipa pamažu virsta tikru susidomėjimu.

Lemiamas momentas įvyksta, kai Petryla trumpam išeina, o Liucė lieka su Vasariu viena. Ji įteikia jam rankų darbo pirštines – dovaną, kuri Vasarį visiškai sutrikdo. Šis gestas jam tampa ne tik netikėtu dėmesio ženklu, bet ir emociniu sukrėtimu. Jis priima dovaną su giliu drovumu, kuris Liucę tik dar labiau sušildo.

Vėliau, grįžus klebonui, vizitas baigiasi. Tačiau po jo Petrylos ir Vasario santykiuose atsiranda įtampa, kurią Vasaris sąmoningai nugesina abejingumu. Nors jis džiaugiasi Liucės dovana ir prisiminimu, bažnyčioje vėl sutikta Nepažįstamoji pažadina visai kitokį jausmą – gilią, mistišką melancholiją. Vasaris ima suvokti, kad Liucė jam reiškia gyvenimo džiaugsmą, o Nepažįstamoji – nepasiekiamą idealą, kurio negali pakeisti jokia žemiška moteris.

16. Varnėno išsišokimas, vyresnybės reakcija ir jo pašalinimas iš seminarijos

Nuo Kalėdų iki Užgavėnių seminarijoje laikas prabėga greitai: net griežtą rutiną šiek tiek praskaidrina karnavalinė nuotaika, „pončkos“ ir vienas tradicinis vakarėlis su vaidinimais bei deklamacijomis. Tautinė įtampa tuo metu auga – lietuvių ir lenkų santykiai pablogėję, o seminarijos vadovų autoritetas smunka dėl aiškaus šališkumo. Lietuvišką programos dalį rengia „Šviesos“ nariai, tarp jų ir Liudas Vasaris, jau dalyvaujantis pasitarimuose.

Didžiausias lūžis įvyksta, kai Petras Varnėnas ryžtasi viešai deklamuoti drąsų tekstą, kurį visi lengvai pritaiko seminarijos realybei. Nors Jonelaitis perspėja apie pavojų, Varnėnas nesitraukia – vakarėlyje, dalyvaujant aukštajai kunigijai, rektoriui ir inspektoriui, jo deklamacija sukelia mirtiną tylą salėje. Vadovai ir svečiai stengiasi apsimesti nieko nesupratę, bet įtampa tampa akivaizdi: Mazurkovskis sukrunta, „Šviesos“ nariai susikeičia neramiais žvilgsniais, o Vasarį persmelkia maištinga energija.

Iš pradžių atrodo, kad Varnėno drąsa praeina be pasekmių, tačiau netrukus išlenda kita priežastis: rektorius jį pasikviečia dėl rašymo spaudoje ir kaltina regulos pažeidimu. Tuo pat metu kasdienybėje kyla naujų konfliktų: per rekreaciją lietuviai ir lenkai susirieja dėl dainų, o rektorius, palaikydamas lenkus, išrėkia Marčiulį. Kasaitis ima kalbėti apie norą mest viską, bet Vasaris mato kitaip – jam persekiojimai rodo, kad lietuviams čia svarbu išlikti, ypač turint „Šviesos“ atramą.

Pavasarį „Šviesa“ tampa Vasariui tikru kultūros prieglobsčiu: slapta skaitoma lietuviška spauda, sekami nauji kūrėjai, klausomasi ir mokomasi dainų, kuriamas savas „šviesos kampelis“. Tačiau mokslo metų pabaigą užtemdo skaudžiausia žinia: Varnėnui „dėl pašaukimo stokos“ patariama nebegrįžti. Jis pasakoja rektoriaus argumentus apie pavojų talentui, ambicijai ir kritiniam protui, pats išoriškai išlieka ramus, bet draugai tai laiko persekiojimu. Sereika įnirtingai gina mintį, kad literatas gali būti kunigas, o Jonelaitis apgailestauja dėl Varnėno „išsišokimų“, kurie davė progą jį „suuosti“.

Vasaris nieko garsiai nesako, bet viduje pajunta chaosą: jis tarsi paveldi Varnėno likimą kaip klausimą – ar kunigo kelias suderinamas su literato talentu, ir kokią kainą teks už tai sumokėti.

17. Vasaros atostogos, Liucės sugrįžimas ir skaudus Vasario nusivylimas

Vasario atostogų pradžią aptemdo Varnėno išvarymo įspūdis: Liudas suvokia, kad tai ne paprastas konfliktas ar intriga, o gilesnė dilema – ar idealizmas, talentas ir kunigystė iš tiesų suderinami. Jis tampa uždaras, neramus, o motina pastebi jo pasikeitimą. Liudas vis dažniau pasitraukia į savo mėgstamą vietą – Aušrakalnį, kur nuo vaikystės stebėjo plačias panoramas ir saulėlydžius. Ten jam gamta tampa ne tik vaizdas, bet ir nuotaikos veidrodis: saulėlydžiai, rūkas, mėnesiena sustiprina jo melancholiją ir vienatvės jausmą.

Tose vienišose valandose Liudas pradeda rašyti eilėraščius. Jis kuria iš stiprios emocijos, pasikartojančiais gamtos motyvais, o jo vidus svyruoja tarp laisvės ilgesio ir ramybės troškimo. Kartu Aušrakalnyje jis vėl ir vėl grįžta prie klausimo, koks kunigas iš jo išeis, bet rimtos grėsmės dar nejaučia: Nepažįstamoji jam lieka tolima vizija, o Liucės istorija atrodo per menka, kad galėtų iš esmės sukrėsti. Vis dėlto po mėnesio jis ima vis dažniau galvoti apie Petrylą, nors iš tiesų traukia Liucė.

Liudas nuvyksta į Kleviškį ir patiria nemalonų smūgį: Liucė elgiasi šaltai ir demonstratyviai abejingai, o šalia jos sukasi pasikeitęs studentas Brazgys ir kun. Trikauskas. Per pietus Brazgys garsiai ironizuoja apie seminaristus, jų draudimus ir tai, kad jie esą tik slepia tai, ką kiti daro atvirai. Liudas jaučiasi pažemintas, nes supranta, kad užuominos taikomos jam, o Liucės žvilgsnis tampa dar skaudesnis. Jis išvažiuoja anksti, grįžta į Aušrakalnį ir pirmą kartą taip aiškiai pajunta svetimo žmogaus priekaištą dėl moters – tai jį gėdina ir išmuša iš pusiausvyros.

Nors laikui bėgant vasaros gyvybė prislopina šį skausmą, Liudas į Kleviškį per šv. Lauryną nevažiuoja. Tačiau netrukus į jo kiemą netikėtai atvyksta Liucė su vargonininku – pretekstas kriaušės, bet tikras tikslas akivaizdus. Sode ji greitai pelno Liudo tėvų simpatiją, o vėliau pasiūlo eiti į kalnelį. Ten ji atvirai prisipažįsta, kad anksčiau jį ignoravo iš pykčio ir užgaidos, ir sako, jog po to gailėjosi. Ji juokais numeta kalbas apie vestuves su Brazgiu, renka gėles, žada prisiminimą, o Liudą užlieja naujas, nepatirtas artumo jausmas.

Vis dėlto ramybę sugriauna Liudo klausimas, ar ji kalbėjo apie jį su Brazgiu. Išgirdęs, kad taip, jis staiga užsisklendžia, nutraukia jų buvimą dviese ir grįžta į namus. Liucė, jau be juoko, prašo jo neužmiršti seminarijoje. Vakare Liudas dar ilgai būna Aušrakalnyje – su tuo pačiu vasaros dangumi, bet jau su nauju, dar sunkiau paaiškinamu nerimu.

18. Trečiasis seminarijos kursas, stiprėjantis lenkų spaudimas ir moralinės teologijos krizė

Grįžęs į seminariją, Liudas Vasaris ilgai gyvena Liucės žodžių aido nešamas – jis jam tampa vidine atrama ir trumpu optimizmo šaltiniu. Tačiau kasdienybė greitai atsimuša į realybę: jį apgyvendina kambaryje su keturiais lenkais, kurie nuo pirmų dienų rodo atvirą priešiškumą. Kambario viršila – penkto kurso pasipūtėlis, vaidinantis aristokratą, o kiti jam pataikauja. Ypač skaudu, kad vienas jų – Vasario kurso draugas, nuolat išnešantis jo nesėkmes kitiems, kad šie turėtų iš ko pasijuokti.

Kambaryje tvyro tylos demonstracijos, kabinėjimasis dėl tvarkos, provokacijos ir pašaipos. Lenkai tyčia teršia prausyklą, o kaltę suverčia Vasariui, reikalauja „mandagumo“ ir žemina jį dėl menkiausių smulkmenų. Kitais kartais jie specialiai užveda kalbas apie riaušes mišriose parapijose, iškraipo faktus ir niekina lietuvius, jų kalbą, dainas, spaudą. Vasaris, suprasdamas, kad aštriu atsikirtimu tik pakurstytų konfliktą, pasirenka absoliutaus tylėjimo taktiką, apsimesdamas ramus, nors viduje verda apmaudas.

Tuo pat metu jis jaučia, kad tautinė kova seminarijoje daro visus kietesnius: vėliau net lietuviai, įgiję daugiau jėgos, patys ima persekioti vieną lenką, taip atkartodami tą patį mechanizmą. Vasarį gelbsti mintis, kad jo persekiotojai jo nepažįsta: jie nenutuokia apie „Šviesą“, apie slaptesnį skaitymą, apie kitus jo interesus. Ir vis tiek jį dažnai guodžia Liucės prisiminimas – faktas, kad jis patinka gražiai merginai, pakelia savivertę ir suteikia jaunuoliškos drąsos.

Po atostogų ateina rekolekcijos, išpažintys, vidinis dvilypumas: svajonės apie moterį kertasi su sutana, o Brazgio kadaise mestas priekaištas „visa tai ne man“ vis dar graužia labiau nei pamaldūs pratimai. Trečiame kurse mokslai tampa sunkesni ir labiau dvasiški: psichologija, kosmologija, etika, teodicėja, Bažnyčios istorija, liturgika, pamokslų retorika, o viską užgožia moralinė teologija – sausas, pedantiškas, baime persunktas dalykas.

Didžiausias smūgis – praktiniai sąžinės kazusai: profesorius vieną dieną išsikviečia Vasarį ir priverčia „gyvai“ vesti improvizuotą išpažintį. Paprastas atvejis staiga virsta klampyne: profesorius neleidžia pasitenkinti paviršiumi, spaudžia klausti, painioja, o Vasaris vis labiau pasimeta, kol skambutis nutraukia ilgą, sekinantį nagrinėjimą. Nuo tada moralinė jam tampa košmaru, o vietoj aiškumo palieka dar daugiau neapibrėžtumo: riba tarp nuodėmės ir nenuodėmės jo sąžinėje lieka slidi.

Metų pabaigoje jis jaučiasi tuštėjantis: „Šviesos“ veikla apmirusi, skaitymui ir kūrybai nebelieka laiko. Kad bent kiek atsvertų pilkumą, jis pradeda rašyti slaptą dienyną, saugo jį „žiurkininke“, o į aulę nešasi paslėptą. Tai pavojinga, bet būtent pavojus suteikia gyvenimui bent trupinį įtampos ir prasmės.

19. Slapto dienyno rašymas kaip tikėjimo krizės, vidinės tuštumos ir kūrybinių ieškojimų išraiška

Trečiame kurse Liudas Vasaris vakarais vis dažniau atsiveria slaptam dienynui, kurį slepia „žiurkininke“. Prasidėjus šventiniam laikotarpiui jis pajunta trumpą palengvėjimą: mokslai baigiasi, laukia dvi savaitės švenčių, tačiau kartu išsiveržia nuovargis ir nykuma. Jam atrodo, kad seminarijos ritmas visus paverčia automatais: tie patys skambučiai, tas pats tvankus bendrabūvis, paviršutiniški juokai rekreacijų salėje, menkas skaitymas ir nuolatinis laiko trūkumas.

Verbų sekmadienį Vasarį galutinai iškankina ilgos pamaldos ir klūpojimas, o po jų jis pats save teisia už „netinkamas“ mintis. Jis vis aiškiau skiria vidinę maldą nuo viešų ceremonijų, kurios jam tampa pareiga, o ne širdies santykis su Dievu. Tą pačią dieną jis pamato Katedros Nepažįstamąją ir vėl pajunta keistą impulsą: norą būti reikšmingesniam, kažką nuveikti, bet paskui vėl apima liūdesys, nes seminarijos rutina tam tarsi užkerta kelią.

Velykų dienomis jo krizė paaštrėja. Nors pamaldos Katedroje jam atrodo įdomesnės, jis pripažįsta vidinį tuštumą: net „linksmosios“ Velykos neatneša džiaugsmo. Ypač svarbus momentas – naktinis budėjimas prie Kristaus kapo, kai jis tikisi pagaliau pajusti gyvą Dievo artumą, bet vietoje to ima snausti ir supranta, kad net valios pastangos ir dvasinė literatūra jo neįžiebia. Jam kyla baugi išvada: didžiausias pašaukimo pavojus kyla ne iš aplinkos, o iš jo paties – jis nejaučia Dievo.

Po švenčių, pasivaikščiojime su Eiguliu, Vasaris bando atvirai kalbėti apie nerimą. Eigulys ramina, ragina nesivaikyti mistinių patirčių ir „nesidaryti skrupulatu“, bet kartu netikėtai pastumia Vasarį į kitą kryptį: patvirtina, kad jis turi talentą ir privalo rašyti. Taip Vasaris ima svarstyti, kokia turėtų būti poezijos paskirtis – ne vien asmeninis liūdesys, bet ir idealų žadinimas.

Kasdienybėje atsiranda ir žemiškų dūrių: atvykęs tėvas atveža maisto ir pinigų, o kartu – žinių, kad Liucė domėjosi Vasarimi ir siuntė linkėjimus. Nuo šio priminimo jo jausmai vėl sujuda: pavasaris, vienatvė ir slopintos svajonės atgyja, jis net pradeda fantazuoti apie Liucę kaip apie galimą išsigelbėjimą, nors vėliau pats to gėdijasi ir bando „uždaryti temą“.

Dienyno pabaigoje atsiranda platesnė perspektyva: po daugelio metų Vasaris šiuos įrašus suvoks kaip savo likimo premisas – nuoširdžius, bet klaidinančius ženklus, vedusius į ilgą vidinę kovą.

20. Radastino skandalas ir Liudo Vasario artėjimas prie šventimų slenksčio

Netrukus po Sekminių seminariją sudrebina skandalas: penkto kurso klierikas Bronius Radastinas, jau beveik pasiekęs subdiakonato slenkstį, netikėtai pašalinamas iš seminarijos. Žinia sukelia šoką, nes tokio rango klierikai paprastai jau būna „beveik kunigai“. Vis dėlto daugelis, kurie Radastiną pažinojo, labiau jaučia pasitenkinimą nei užuojautą: jis seniai buvo laikomas seminarijos „aristokratu“ – turtingas, išrankus, pasipūtęs, bendraujantis tik su sau lygiais arba pataikūnais.

Greitai paaiškėja, kad per atostogas Radastinas elgėsi rizikingai: važinėjo po parapijas, lankė pažįstamus vikarus, ieškojo linksmybių ir, kaip šnabždasi draugai, rinkosi namus, kur būdavo gražių seserų. Vyresnybė, matyt, surinko pakankamai įrodymų ir užtrenkė jam duris į šventimus. Po jo išvarymo rektorius kelias savaites palaiko įtemptą režimą: tikrina, stebi, gąsdina, ypač buvusius Radastino bičiulius.

Lūžis įvyksta per pamoką, kai rektorius garsiai perskaito Radastino laišką, adresuotą vienam iš klierikų (neįvardija kam). Laiškas ciniškas, atvirai paniekinantis seminariją ir giriasi „pasaulietiniu gyvenimu“ bei moterimis. Auditorijoje stoja mirtina tyla: daugelis pasijunta tarsi apkaltinti, o dar daugiau – ima bijoti, kad bet koks jų poelgis dabar gali būti traktuojamas kaip nuodėmė. Kasaitis skeptiškai svarsto, ar triukšmas neperdėtas, bet Vasaris į viską reaguoja skaudžiai: laiško tonas jam primena ir jo paties silpnumus, ypač istoriją su Liuce, ir sužadina gėdą.

Po šio sukrėtimo trečiam kursui skiriami keturi žemesnieji šventimai. Nors jie dar neįpareigoja galutinai, jiems rengiamos rekolekcijos ir siūloma atlikti viso gyvenimo išpažintį. Vasaris į šventimus eina su geriausiais pasiryžimais, įsitikinęs, kad pavojinga pažintis su Liuce jau „nugalėta“. Patys šventimai praeina keistai kasdieniškai: tonsūra, simboliniai veiksmai, net šypsniai dėl draugų manierų. Tačiau viduje Vasaris junta, kad tai žingsnis arčiau altoriaus ir žingsnis toliau nuo poeto kelio.

Tą patį vakarą Jonelaitis pasako, kad gavo laišką nuo Varnėno: jis skaitė Vasario eiles ir pastebi, jog jos patobulėjo, bet jose juntamas „šaltas patosas“. Ši pastaba Vasarį sutrikdo ir tampa ženklu, kad seminarijos aplinka stumia jį į ideologinius šūkius vietoje gyvos, asmeniškos kūrybos.

Prieš atostogas Vasaris dar kartą pamato Katedros Nepažįstamąją – dabar ji jam atrodo beveik vizija, o sąžinė dėl jos nebekaltina. Liucei jis žada atsisakyti, bet supranta, kad yra kažkas gilesnio, ko jis neišsižadės – ir nuo ko priklausys jo tikrasis kelias.

21. Kelionė į Vilnių ir Trakus: laisvės pojūtis, tautinis skausmas ir bandymas pabėgti nuo prisiminimų apie Liucę

Prieš pat atostogas Jonelaitis pasikviečia Liudą Vasarį pasivaikščioti į sodą ir pasiūlo drąsų planą: keliauti į Vilnių, pakeliui sustoti Kaune, o grįžtant užsukti į Trakus. Jis įsitikinęs, kad Vasarį, kaip poetą, tokia kelionė praturtins naujais vaizdais ir temomis. Vasaris tiesiog užsidega – jam tai būtų pirmoji kelionė traukiniu ir pirmas tikras susidūrimas su didžiuoju Lietuvos miestu.

Grįžęs į tėviškę, Vasaris vėl kasdien traukia į Aušrakalnį: ten atgyja praėjusios vasaros nuotaikos ir Liucės paveikslas. Mintyse jis jau regi, kaip traukiniu skrenda į Vilnių, stovi ant Gedimino kalno, iriasi Trakų ežere. Tačiau svajones staiga pertraukia Radastino skandalas, rektoriaus perspėjimai ir jo paties tonsūra bei šventimai. Tada Vasaris sąmoningai nusprendžia: ši kelionė bus ir bėgimas nuo Kleviškio – nuo galimo susitikimo su Liuce, nuo pagundos vėl įsivelti į pavojingą artumą.

Po dviejų savaičių jis išvyksta pas Jonelaitį ir sužino, kad kartu keliaus ir Kasaitis. Visi trys traukiniu pasuka į Kauną, o paskui – į Vilnių. Traukinyje Jonelaitis pasakoja apie tai, kaip dvasiškį kartais sąmoningai provokuoja, ir Vasaris pirmą kartą aiškiai pajunta, kad sutana gali tapti riba tarp jo ir gyvenimo. Plačios erdvės, greitis ir laisvė jam kelia ne tik džiaugsmą – jos pažadina ir vidinę energiją, kuri ima prieštarauti seminarijos rėmams.

Atvykę į Vilnių, jie pirmiausia eina prie Aušros Vartų – ten juos apima mistinė pagarba ir baimė, o malda tampa kelionės prasminiu centru. Kitą dieną jie lanko svarbiausias vietas, džiaugiasi miesto didybe, bet kartu skaudžiai mato, kad Vilniuje mažai lietuviškumo: bažnyčiose dominuoja svetima kalba, o istorija primena nutautinimo konfliktus. Ant Gedimino kalno jie trumpam pajunta, kad čia Vilnius yra „savas“, be svetimo triukšmo.

Iš Vilniaus jie vyksta į Trakus: pilies griuvėsiai ir ežero tyla sukelia liūdną, bet stiprų ryšį su praeitimi. Jonelaitis kalba apie tai, kaip šalia griūvančių pilių kyla svetimos kultūros „rūmai“, o jie išvažiuoja tarsi piligrimai, pasiryžę dirbti Lietuvai.

Vasarį kelionė praturtina įspūdžiais, bet kartu išryškina paradoksą: jis trokšta dalintis patirtais vaizdais tik su Liuce, tačiau kiekvieną kartą save sustabdo. Grįžęs namo paskutinei savaitei, jis sąmoningai atmeta tėvo siūlymą važiuoti į Kleviškį, didžiuojasi atsilaikęs, bet viduje tampa nervingas ir įsitempęs. Net ima laukti išvykimo į seminariją kaip prieglobsčio – ne todėl, kad ten gera, o todėl, kad ten lengviau pabėgti nuo vasaros vilionių ir nuo savęs paties.

22. Tylos koplyčia, dvasinė sausra ir pastangos prievarta sustiprinti silpstantį tikėjimą

Sugrįžęs į seminariją, Liudas Vasaris netiesiogiai sužino, kas vyksta Kleviškyje: iš pokalbio su Petryla paaiškėja, kad Liucė vasarą buvo prastos nuotaikos, visus erzino ir net Brazgiui nedavė aiškaus atsakymo dėl vedybų. Nors Vasaris jau seniai buvo susitaikęs su mintimi, kad ji gali už jo ištekėti, ši žinia jam vis tiek skaudžiai „kerta“ per širdį. Kartu jis jaučia ir keistą pasitenkinimą, kad jos bloga nuotaika galėjo būti susijusi su juo. Šie prieštaravimai atskleidžia, kad ryšys su Liuce jo viduje dar nėra uždarytas.

Nerimo pagautas, Vasaris ima skaičiuoti laiką: didžioji seminarijos dalis jau praeityje, o iki lemtingų sprendimų likę vos keli metai. Jis supranta, kad vidinės „atmainos“ savy nejaučia, todėl nusprendžia imti save į rankas: atsisakyti visko, kas blaško, ir uoliai vykdyti dvasines pareigas. Jis stropiai atlieka meditacijas, sąžinės perkratymus, išpažintis, maldas, bet tai jam tampa sunkiu darbu be paguodos. Jį kankina klausimas, kodėl tikėjimas jo nešildo, o Dievo artumo jis nejaučia.

Ieškodamas individualios atramos, Vasaris atranda naują „metodą“: po išpažinčių ar prieš miegą jis grįžta į tuščią koplyčią, kur apytamsa, tyla ir aliejinės lempos šviesa sukuria jausminį pakilimą. Jis sėdi tamsesnėje kertėje, stebi šventųjų paveikslus ir laukia emocijos, kuri bent trumpam pakeistų jo dvasinę sausrą. Tuo pat metu jis dar uoliau įsikimba į dogmatinę teologiją, tikėdamasis, kad žinojimas atgaivins tikėjimą, tačiau rezultatas tas pats: argumentų daugėja, o širdis lieka šalta.

Visas pirmasis pusmetis praeina niūriai ir uždarai: Vasaris atsisako literatūros, nerašo eilių, užmeta dienoraštį, net Katedros Nepažįstamoji jam nebekelia smalsumo – tik kartumą. Draugai, tarp jų ir Petryla, tai pastebi ir kartais pasišaipo, kartais užjaučia.

Lūžis įvyksta atėjus pavasariui: saulė, tirpstantis sniegas, oras sode pamažu tirpdo jo užsispyrimą. Vieną popietę jis staiga pajunta, kaip nuo krūtinės nusirita akmuo, o pirmoji vyturio giesmė sugrąžina jam seną, vaikystės džiaugsmą. Nuo tos dienos jis nebeslepiasi koplyčios tamsoje – jį labiau traukia atbundanti gamta: žydinčios obelys, vyšnios, kvapai, vakarai prie atviro lango.

Pamažu jis atgauna gyvumą: vėl domisi knygomis, spauda, vėl rašo dienoraštį. Nuėjęs į Katedrą, jis specialiai renkasi vietą, iš kurios matyti piliorius, ir vėl pamato Nepažįstamąją – šįkart be kartėlio, su lengvesniu, ramesniu jausmu. Nors dvasinė krizė neišnyksta, Vasaris atgauna pusiausvyrą ir kartu netikėtai įgyja uolaus klieriko reputaciją vyresnybės akyse. Tačiau viduje jis pasijunta dar labiau izoliuotas: askezė jam netampa namais, todėl jis lieka vienas su savo sprendimu – būti geru kunigu, pasikliaujant tik savo jėgomis.

23. Vidinis „silentium“, vyresnybės kritika ir poezijos slėpimas

Atsitiesęs po ankstesnio dvasinio „žlugimo“ ir atsigavęs pavasario nuotaikoje, Liudas Vasaris tampa drąsesnis bei griežtesnis: jis jau nebe vien paklusnus vykdytojas, o žmogus, kuris pats vertina situacijas ir nebijo aštriau pasisakyti apie seminarijos vyresnybę. Per ketvirtadienio pasivaikščiojimą į mėgstamą miškelį jis prisijungia prie artimiausių, patikimų draugų rato – daugiausia „Šviesos“ narių: Jonelaičio, Kasaičio, Eigulio ir kelių kitų. Ten, atsipalaidavę po žaidimų ir pasivaikščiojimų, jie ima aptarinėti naują profesorių kunigą Vingelevičių, kuris savo netaktiškais juokeliais ir keistais klausimais piktina jaunesnius klierikus. Vasaris pateikia mieste sklandančią versiją, kad Vingelevičius profesoriauti atsidūrė per rektoriaus protekcijas, o draugų pokalbis greitai perauga į platesnę kritiką: jie mini ir kitų dėstytojų puikybę, tuštybę, karjerizmą.

Šis bendras nusivylimas vyresnybe Vasarį jau nebe piktina taip, kaip anksčiau – jis labiau įsitikina principu „jie sau, mes sau“. Jam svarbiausia išlieka jaunos kartos idealai ir „Šviesos“ programa: saugoti tautinį bei moralinį stuburą ir neiti vyresniųjų pramintais keliais. Tačiau kartu dvasinis atsiskyrimas nuo seminarijos jį žeidžia: nors vyresnybė dabar į jį žiūri palankiai, jis viduje jaučiasi tarsi svetimas, „posūnis“, kuriam nepavyko gauti to gyvo tikėjimo, kurio jis taip siekė.

Ši prieštaringa būsena ryškiai persikelia į jo mąstymą ir rašymą. Vėl grįžęs prie literatūros, Vasaris gauna Tiutčevo eilėraštį „Silentium“, kuris jį sukrečia: jis atpažįsta savo seminarijos gyvenimo esmę – nuolatinį jausmų ir svajonių slėpimą. Tai tampa jam ne tik emociniu atradimu, bet ir sąmoningu sprendimu: jei jau negali būti „išrinktasis“, jis stengsis bent būti tvirtas, sąžiningas „eilinis kunigas darbininkas“, net jei tai reikštų ilgam likti vienumoje.

Metų pabaigoje jis susikuria savotišką sistemą: pareigas atlieka korektiškai, mokosi stabiliai, o laisvu metu slapta skaito ir rašo, pasinaudodamas tuo, kad gyvena kambaryje, kur lengva paslėpti knygas ar rankraščius. Jis parašo apie dešimt eilėraščių ir juos publikuoja slapyvardžiu, nors pats jaučia, kad dauguma jų sklandūs, bet dirbtiniai ir šalti – per daug „ideologiniai“, per mažai tikri. Gyvas jausmas, meilės ir moteriškumo temos jam atrodo „neleistinos“, todėl jis jas užgniaužia, o kartu slopina ir savo poeto balsą.

Šalia to blėsta ir Katedros Nepažįstamosios sukeltas jausmas: ji virsta labiau įpročiu, simboliu, o ne gyva emocija. Tuo tarpu kovą su Kleviškio klebono giminaitės Liucės „pavojumi“ Vasaris laiko laimėta – tai suteikia pasitikėjimo žengti kunigystės link, nors jis dar nesupranta, kad toks jausmų užspaudimas poetui gali tapti pavojingu dusuliu.

Artėjant atostogoms, jis ypač įdėmiai klausosi dvasios tėvo perspėjimų apie pagundas ir paskutinę mokslo metų dieną uoliai meldžiasi, tarsi prašydamas apsaugos nuo to, kas jo laukia už seminarijos mūrų.

24. Susitikimas Kleviškyje, Liucės liūdesys ir pažadas surengti atsisveikinimo „išleistuves“

Per ketverius seminarijoje praleistus metus Liudas Vasaris fiziškai pasikeitė: iš menko, paliegusio berniuko tapo aukštu, tiesiu, gražiai su sutana atrodančiu jaunu klieriku. Aplinkiniams tai akivaizdu – parapijos žmonės ir net merginos per atlaidus jį palydi dėmesingais žvilgsniais. Tačiau pats Vasaris vis dar nepasitiki savimi: vaikystės patirtys ir tėvų griežti vertinimai įdiegė jam menkumo jausmą, o pirmieji seminarijos metai tą tik dar pagilino.

Atostogų pradžioje jis gauna kunigo klebono Kimšos kvietimą atvykti į Kleviškį per šv. Oną – bus švenčiamos 50 metų amžiaus ir 25 metų kunigavimo sukaktuvės. Vasaris supranta, kad neatsilankymas būtų laikomas įžeidimu, todėl ryžtasi važiuoti, tikėdamasis, kad dėl svečių gausos išvengs bet kokio intymumo su Liucija (Liuce). Į kelionę jis leidžiasi rūpestingiau apsitaisęs – su mankietais ir nauja apikakle – bet viduje jį drasko dviprasmybė: jis ir bijo susitikimo, ir jo slapta trokšta.

Klebonijoje jį pasitinka Petryla, o pati vieta atrodo neįprastai iškilmingai: papuošta bažnyčia, vainikais apipintas šventorius, žalumynuose skendinti klebonija. Paaiškėja, kad jubiliatas Kimša sukaktuvių proga tapo garbės kanauninku. Klebonas Vasarį priima šiltai, net viešai pabrėžia jo „poeto“ vardą, kas Liudą trumpam sutrikdo, bet kartu pakelia savivertę. Vis dėlto kanauninko dviprasmiški užuominos žodžiai apie savo praeitį palieka Vasarį su neaiškia nuojauta, kad klebono gyvenime slypi kažkokia paslaptis.

Per iškilmingas pamaldas Vasaris pagaliau pamato Liucę: ji subrendusi, rimtesnė, kitokia, ir visą laiką vengia atsigręžti į jo pusę. Vasarį tai išblaško, o į galvą grįžta senos emocijos ir jų kadaise buvęs artumas. Po pamaldų klebonijoje jie susitinka salione: Liucė pasisveikina maloniai, šiltai, bet su paslėptu liūdesiu, kalba apie savo gyvenimo skurdumą ir net užsimena apie kryžkelę – tarsi tikrintų savo pasirinkimus. Vasarį nustebina toks jos tonas: jis buvo pasiruošęs flirtui ar priekaištams, bet ne tyliai kančiai, kurią jis ima jausti beveik kaip savo kaltę.

Per ilgus pietus, kupinus kalbų ir tostų, Vasaris pastebi Liucės žvilgsnius: nerimastingus, atvirus, bet kartu varžomus. Petryla jam pasufleruoja, kad Liucė nuo pernai „ne sava“, ir susieja tai su daktaro Brazgio spaudimu pagaliau spręsti vedybų klausimą. Atmosferai šylant, Liucė ir Vasaris net ima susigerti žvilgsniais ir tostais, ir Liucės veidas atgyja – tai Vasarį įtraukia į pavojingą lengvumą, kurį jis buvo sau uždraudęs.

Vėliau salione Liucė kalba dar atviriau: pagiria Vasarį, provokuoja tema apie meilę ir poeziją, klausia, kodėl jis nerašo apie jausmus, ir subtiliai parodo, kad ji mato jo vidinį susikaustymą. Vasarį tuo metu perveria mintis, kad jis įpratęs nesidalyti niekuo, nes seminarija to išmokė, o aplinkinių – ypač kunigo Trikausko – žvilgsniai primena, jog jų artumas stebimas ir apkalbamas.

Galiausiai Liucė staiga atgaivina seną, išdykėlišką žaismę ir pasiūlo konkretų žingsnį: surengti „išleistuves“ – tarsi paskutinę laisvą vasaros šventę abiem. Vasaris, pagautas entuziazmo, sutinka ir duoda žodį. Iš Kleviškio jis grįžta apsvaigęs nuo laimės ir miglotų lūkesčių, net nesuvokdamas, kaip lengvai vienas susitikimas pradėjo laužyti jo taip ilgai statytą vidinę užtvarą.

25. Neramios vasaros atostogos, laukimas ir vidinė kova prieš lemtingą sprendimą

Po kanauninko Kimšos sukaktuvių šventės klieriko Liudo Vasario atostogos ima byrėti į nelygius gabalus: vienomis dienomis jį apima sąžinės graužatis ir apgailestavimas, kitomis – maištas, o dar kitomis – saldus lūkestis ir svajonės. Išoriškai jis stengiasi laikytis įprastos tvarkos: šeštadieniais važiuoja į parapijos bažnyčią, sekmadieniais atlieka pareigas – komunija, poterių skaitymas, aukų rinkimas, „Viešpaties angelo“ intonavimas, kartais dar pamoko giedotojus lotyniškų giesmių. Tačiau grįžęs į tėviškę jis lieka vienas su savo vaizduote, kuri pradeda gyventi „išleistuvių“ laukimu.

Pirmasis Vasario impulsas – kaltinti save, kad jis taip lengvai atnaujino „pavojingą pažintį“ su Liuce ir net žengė toliau, nei buvo pasirengęs. Jam tai atrodo ir pavojinga, ir gėdinga, ypač prisiminus jo pastangas bėgti nuo pagundos – keliones, saviugdą, religines pastangas. Vis dėlto kitą dieną jis vėl mintyse perkuria sukaktuvių scenas: Kleviškio kleboniją, pietų stalą, Liucės naują, turiningą žvilgsnį, jų pokalbį salione. Vaizduotė ištrina trukdžius – Petrylos, Trikausko, Brazgio buvimą – ir palieka tik tai, kas maloniausia. Taip lūkestis ima nugalėti graužatį, o Vasaris pradeda kurti planus, kaip atrodys tos „paskutinės laisvos“ išleistuvės.

Šis laukimas suardo jo pusiausvyrą: jis nebenori niekur vykti, vengia žmonių, renkasi vietas, kur jo niekas nemato, daugiau guli, skaito fragmentiškai, dažniau tiesiog nieko neveikia. Dvasinės praktikos atšąla: meditacijos tampa skubotos, o Šventasis Raštas ir rožinis beveik visai pasitraukia į šalį. Tuo pat metu jis vis labiau mąsto apie Liucės pasikeitimą – ji jau nebe vien vėjavaikė, bet brandesnė, melancholiškesnė, spaudžiama dėdės kanauninko Kimšos ir vedybų klausimo su daktaru Brazgiu. Prisimena ir tai, kaip Liucė dvejus metus jo laukė, kentė pašaipas iš Trikausko ir kitų, o vis tiek nepamiršo.

Galiausiai Vasaris sekmadienį atvyksta į Kleviškį oficialiai pakviesti visus į savo „išleistuves“. Čia įvyksta lemtingas artumo momentas: Liucė parodo, kad ji išsaugojo Aušrakalnio kačpėdėles, o Vasaris, nors ir varžosi, trumpam pasiduoda jos iniciatyvai ir užeina į jos kambarį. Jų bendravimas svyruoja tarp žaismo ir rimties: Liucė provokuoja, paskui sušvelnėja, pabrėžia, kad taip elgiasi tik su juo. Vėliau salione jie kalba apie vasarą ir ateitį: Liucė ramiai ištaria, kad kitąmet ji bus ponia Brazgienė, bet kartu siūlo mintį, kad jų ryšys gali nenutrūkti, o net virsti draugyste.

Atsiradus Petrylai, jis bandymą paerzinti nutraukia, netikėtai rimtai sureaguoja pati Liucė. Netrukus prisijungia kanauninkas Kimša, su kuriuo Vasaris jaučiasi vis šilčiau – jis net pradeda įtarti kleboną turėjus audringą jaunystę. Išvykdamas Vasaris palieka Trikauskui laiškelį, o kanauninkas net įteikia butelį „Šustovo“, kad šventė būtų smagi.

Grįždamas namo Vasaris jaučiasi atlikęs svarbų žygį, bet jo vidus dviprasmiškas: viena vertus, Liucės būsimos vedybos lyg ir turėtų „nuimti pavojų“, kita vertus – jos idėja, kad pažintis tęsis ir po vestuvių, pažadina naują nerimą. Vasaris ima kurti sau patogų pasiteisinimą: būsimam jaunam kunigui reikės inteligentiškos draugijos, o tokie ryšiai esą neišvengiami. Taip jis pamažu pateisina tai, kas iš tiesų gali tapti dar pavojingesne „nekalta“ artumo forma.

26. „Išleistuvių“ vakaras, artumo galimybė ir Liudo Vasario atsisakymas peržengti ribą

Klierikas Liudas Vasaris labai rūpinasi, kad jo išleistuvės tėviškėje būtų orios ir niekam nekeltų gėdos. Jis pasikviečia gausų ir įvairų svečių ratą: artimuosius, pažįstamus, klieriką Kasaitį, jauną kunigą Jonelaitį, buvusius gimnazijos draugus studentus, giminaites ir svečius iš Kleviškio. Visa savaitė prieš šventę praeina intensyviame pasiruošime – namai tvarkomi kaip dideliam kaimo baliui, rūpinamasi vaišėmis, švara, sodu ir aplinka. Tėvams šios išleistuvės tampa savotišku būsimo sūnaus kunigiško kelio išbandymu.

Šventės dieną svečiai renkasi pamažu, pradžioje tvyro šioks toks susivaržymas. Tik atvykus klebonui, Petrylai ir Krapaičiui, atmosfera sušyla, formuojasi bendri būreliai, atgyja seni ryšiai. Ypatingą reikšmę turi netikėtas Varnėno pasirodymas, grįžusio iš užsienio studijų – jis iš karto tampa įdomia figūra jaunimo rate. Visi kartu išeina į sodą, o vėliau jaunimo iniciatyva patraukia į Aušrakalnį, kur dainos, juokas ir žaidimai atveria nevaržomą džiaugsmą. Čia ypač suartėja Vasaris ir Liucė – jų rankų susilietimas, juokas ir trumpi žodžiai kupini neišsakytos prasmės.

Vakare, grįžus į namus, vyksta vakarienė su juokais, sąmoju ir lengvu flirtu. Liucė traukia dėmesį, Varnėnas provokuoja kalbomis apie poeziją, o pats Vasaris ima jausti vidinį konfliktą tarp pareigos ir jausmo. Vėliau, svečiams pradėjus skirstytis, jis ir Liucė trumpam lieka dviese mėnesienos apšviestame sode. Artumas tampa lemtingu išbandymu: Liucė prie jo prisiglaudžia, tačiau Vasaris, apimtas drovumo ir vidinės ribos, sąmoningai atsitraukia, apgaubia ją skara ir nutraukia akimirką.

Atsisveikindama Liucė ištaria jam lemtingus žodžius, palinkėdama būti geru kunigu. Po šios nakties Vasaris lieka su skausmingu tuštumos jausmu – tarsi būtų palaidojęs pirmąjį savo jaunystės jausmą. Atostogų pabaiga jam tampa tylia rezignacija: jis suvokia, kad pats pasirinko likti šiapus gyvenimo pilnatvės, neperžengęs ribos, už kurios galėjo prasidėti tikra, bet pavojinga meilė.

27. Sugrįžimas į seminariją ir galutinis pasirengimas subdiakonatui

Sugrįžęs po atostogų į seminariją, Liudas Vasaris vėl pajunta, kad čia galioja visai kitas pasaulis nei vasaros laisvė. Paprastai atsiminimai greitai išblėsdavo, tačiau šįkart taip nenutinka: Liucės paveikslas, o ypač mėnesienos scena sode, jį persekioja ir nepaleidžia. Iš pradžių jis bando kaltinti Liucę, bet pamažu ima kaltinti save – jį graužia mintis, kad jis praleido vienintelę progą patirti artumą ir pasijusti vyriškas.

Seminarijoje jis gyvena tarp dviejų įtampų: viduje jį traukia jausmai ir prigimtis, o išorėje jis mato artėjančią realybę – penktas kursas ir visai tikėtinas subdiakonato šventimų kvietimas. Dėl šio spaudimo Vasaris dar labiau užsisklendžia net nuo draugų. Vis dėlto jis randa vieną išeitį: pradeda rašyti kitaip nei anksčiau. Ne apie „teisingus idealus“, ne apie meilę, o apie save, savo skausmą, vidinį konfliktą ir suskilimą. Eilėraščiai tampa emocingesni, jis pastebimai išgarsėja, net gauna kvietimą bendradarbiauti literatūros žurnale, bet vis tiek nusprendžia: iš seminarijos nepasitrauks, literatūra liks „po kunigo pareigų“.

Tuo pat metu jis ruošiasi rusų literatūros ir istorijos egzaminams, kurie seminarijoje laikomi būtinais, nors daugeliui atrodo formalumas. Vasaris stengiasi nepriekaištingai atlikti pareigas, todėl vyresnybės akyse jo reputacija tik gerėja.

Lūžis įvyksta, kai Mazurkovskis netikėtai praneša: rytoj jis pradės rekolekcijas prieš subdiakonatą. Naujiena seminarijoje sukelia šurmulį, o Petryla pavydi, nes pats į kandidatų sąrašą nepatenka. Prasidėjus rekolekcijoms, Vasaris kartu su kitais išrinktaisiais atskiriamas nuo įprasto ritmo: meditacijos, konferencijos, pasiruošimas gyvenimo išpažinčiai ir mokymasis brevijoriaus užpildo dienas.

Trečią rekolekcijų dieną, nuovargiui ir įtampai išaugus, Vasariui smogia staigi, įkyri kūniška pagunda: vaizduotę užplūsta „Klosų vergės“ kūnas, vėliau ji susipina su Liucės prisiminimais, o galvoje ima skambėti ciniškas Varioko balsas. Jis bando bėgti nuo minčių, melstis, net įsivaizduoti Kristaus kančią, bet vaizdai tik stiprėja. Galiausiai koplyčioje jį randa dvasios tėvas, supranta jo būseną kaip nervinį priepuolį ir liepia eiti ilsėtis.

Kitą dieną Vasaris atlieka viso gyvenimo išpažintį: stengiasi būti atviras, pasako ir apie vakarykštį išgyvenimą. Dvasios tėvas jo neišbaria – priešingai, nuramina ir paskiria atgailą. Po išpažinties Vasaris pajunta palengvėjimą ir, nurimęs, laukia rytojaus – lemtingos dienos, po kurios kelio atgal beveik nebelieka.

28. Subdiakonato šventimai kaip negrįžtamas įsipareigojimas kunigystės keliui

Šventimų rytą Liudas Vasaris atsikelia neįprastai ramus: jis atlieka maldas, meditaciją, pasiruošia ceremonijoms ir kartu su kitais kandidatais laukia valandos, kai 10 valandą prasidės apeigos. Seminarijoje tvyro pagarbi įtampa – jaunesnieji smalsauja, draugai stebi veidus ir svarsto, ar kas nors nesusvyruos paskutinę minutę.

Iki šventimų likus visai nedaug, Vasario kambaryje susirenka keli artimesni klierikai: Kasaitis skuta tonsūrą, Petryla vartinėja rubrikas ir, pusiau juokaudamas, numeta dviprasmišką užuominą, kuri Vasariui skaudžiai kerta per jautriausią vietą – jo pažintį su Liucija ir praeities pagundas. Trumpas susierzinimas virsta kartumu: Vasaris pajunta, kad vien dėl sutanos žmonės visada jausis turį teisę teisti jo sąžinę, o ateityje netrūks naujų „Brazgių“ ir „Petrylų“. Ši nuojauta užtemdo net pačios dienos didybę.

Katedros zakristijoje kandidatai apsivelka ilgas albas, o skambant giesmei įžengia vyskupas. Jie, laikydami vaškines žvakes, išsirikiuoja presbiterijoje. Ateina momentas, kai rektorius, kaip archidiakonas, pašaukia kandidatus vardais – Vasaris trumpai patvirtina savo buvimą ir grįžta į vietą, tarsi veikdamas autopilotu. Toliau seka perspėjimas apie šventimų naštą ir tai, kad iki šiol jie dar laisvi, tačiau Vasario sąmonė tarsi aptemusi: žodžiai praeina pro šalį kaip formalumas.

Vienas įspūdingiausių etapų – kniūpsčias gulima per Visų šventųjų litaniją. Vėliau vyskupas aiškina subdiakono pareigas ir simbolinę jų prasmę, o galiausiai kandidatams įteikiami šio laipsnio ženklai ir pareigos – prisilietimas prie kieliko ir patenos, manipulas, tunika, epistolų knyga. Mišių pabaigoje jie priima Komuniją.

Grįžus į seminariją prasideda nauja kasdienybė: sveikinimai, padėkos vyresnybei ir pirmosios dienos su nauja prievole – brevijoriumi, kuris iš pradžių net teikia savotišką pasididžiavimą. Vasaris nurimsta: vasaros prisiminimai nublanksta, Liucė tik retkarčiais sukelia švelnų liūdesį, o Katedroje vėl sutikta Nepažįstamoji jam tampa ne aistra, bet tylaus idealizmo simboliu.

Vis dėlto atsiranda ir pirmas realus diskomfortas: asistuojant Katedroje jis jaučiasi nerangus, klysta ceremonijose, suvokia subdiakonato naštos svorį. Vienumoje Vasaris pradeda dėlioti ateitį: kaip palaikyti santykius su Liucija „pagal taisykles“ ir ką daryti su savo talentu. Čia gimsta pavojingas kompromisas – mintis, kad galima atskirti „kunigavimą“ nuo „poetavimo“, tarsi tai būtų du nesusisiekiantys gyvenimai.

29. Liucės vestuvės ir Liudo Vasario suvokimas, kad jo pasirinkimai kainavo asmeninę laimę

Tą vasarą Liudas Vasaris, jau subdiakonas, laikosi pasiryžimo be reikalo nesirodyti Kleviškyje ir su Liucija nesimatyti. Tačiau žinia apie jos artėjančias vedybas tampa neišvengiama proga susitikti – abu jaučia, kad gyvenimas juos stumia skirtingomis kryptimis, bet ryšys dar nenutrūkęs.

Liucės jausmai Vasarį po pernykščių išleistuvių pasikeitę: ji nebe laukia iš jo drąsaus žingsnio, o jo susilaikymą ima laikyti moralinės jėgos ženklu. Dėl to ji nenori santykių nutraukti net ir ruošiantis tekėti už daktaro Brazgio – ji tikisi, kad Vasario pažintis bus jai moralinė atrama tuomet, kai santuokoje pritrūks širdies artumo.

Klebonijoje viskas įvyksta staiga: per vieną Brazgio vizitą Liucė pati pasiūlo vestuvių datą, ir nusprendžiama tuoktis rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę. Klebonas Kimša džiaugiasi greitu sprendimu, o kunigas Trikauskas dar labiau „pagražina“ situaciją, tarsi tai būtų romantinė istorija, nors Liucė viduje išlieka dviprasmiška ir rami.

Likusioms savaitėms iki vestuvių Liucė gyvena lyg atsisveikindama su laisve: vaikšto po klebonijos sodą, laukus, miškelius, skaito, svajoja, o Vasarį prisimena su savotišku švelniu pagarbumu. Galiausiai ji nusprendžia pati pakviesti Vasarį ir jo kleboną į vestuves – neradusi jo klebonijoje užsuka į Vasarių namus, kur juodu lieka beveik dviese, tvyrant nejaukiai tylai.

Seklyčioje jų pokalbis tampa lemtingas: Liucė iš knygų ir užrašų pajunta, koks uždaras yra Vasario pasaulis, ir mėgina jį prakalbinti apie vienatvę, moteris, ateitį. Vasaris, prispaustas subdiakonato įsipareigojimų, vis labiau ginasi: jis tvirtina pasirenkąs vienystę ir atsisakymą, o Liucė priešingai – perspėja, kad toks bėgimas nuo žmonių ir jausmų kunigui pavojingas, nes gyvenimas vis tiek privers susidurti su pagundomis ir artumu. Pokalbio kulminacijoje Vasaris suvokia, kad viduje kažkas juda, bet viešai jis pasirenka sustingimą ir ištaria esmę: „per vėlu“.

Vestuvės įvyksta numatytą dieną. Liucė sąmoningai renkasi paprastą juodą aprangą, prašo mažai svečių, tačiau zakristijonas bažnyčią paverčia beveik iškilmingu spektakliu: altorius paskęsta gėlėse, sužimba žvakės, vargonai skamba visu balsu. Smalsuoliai nusivilia – nėra nei baltos suknelės, nei ašarų, o Liucė atrodo tarsi atliktų formalų veiksmą, ne širdies šventę.

Vasaris dalyvauja, pasveikina, kelia tostą, bet grįžęs namo pajunta tuštumą ir apatiją. Jis vengia gilintis į save, praranda entuziazmą, brevijorių kartais skaito beveik mechaniškai ir vis labiau nori, kad atostogos baigtųsi – kad galėtų kuo greičiau sugrįžti į seminarijos tvarką.

30. Primicijos, iškilminga kunigystės pradžia ir neišnykstantis vidinis nerimas

Prieš Velykas Liudas Vasaris be didesnių sukrėtimų priima diakonato šventimus. Po subdiakonato jo gyvenimas tarsi įvažiuoja į siaurą, tiesią vagą: jis nebesikapsto abejonėse, vengia gilesnių klausimų ir, paklaustas Kasaičio, pripažįsta, kad jam beveik niekas neberūpi – jis tiesiog laukia pabaigos ir skaičiuoja dienas iki išėjimo iš seminarijos.

Paskutiniame kurse rutina intensyvėja: likę teologijos ir teisės traktatai užbaigiami, atsiranda sociologijos ir estetikos pamokų, kurios studentus traukia, nors net ten jaučiamas perdėtas atsargumas. Tuo pat metu Vasaris šį tą rašo, bet jo eilės darosi sausos ir šaltos – jis bando kurti „idėjinę“ poeziją, tačiau viduje nejaučia nei džiaugsmo, nei tikro patyrimo, todėl kūryba neįgauna gyvybės.

Sekminių oktavoje jie pagaliau įšventinami kunigais. Apeigos ilgos, iškilmingos, kupinos priesaikų ir simbolinių veiksmų, o Vasaris po jų sunkiai patiki, kad dabar jam patikėta milžiniška dvasinė galia. Jis stengiasi save įtvirtinti paprasta nauja nuovoka: jis jau kunigas, nors viduje nejaučia jokios aiškios „žymės“.

Sugrįžęs namo jis sutinkamas su neapsakomu tėvų džiaugsmu. Netrukus pradedama primicijų ruoša ir nusprendžiama jas rengti per šventą Mariją Magdaleną, kad neprasilenktų su darbymete. Vasaris jaudinasi: dar nėra tvirtas ceremonijose, bijo suklysti, o primicijos numatomos ypač iškilmingos.

Kviesti svečių jis vyksta ir į miestą – pas daktarą Brazgį ir ponią Liuciją Brazgienę. Susitikimas palieka kartų prieskonį: Liucė sutinka šiltai, bet Vasaris kalba atsargiai, vengia klausimų apie jos gyvenimą ir taip ją įžeidžia. Išsiskyręs jis jaučiasi ir kaltas, ir nuskriaustas.

Artėjant primicijoms, bažnyčia ir šventorius puošiami taip, kad tai būtų neregėta šventė. Atvykus svečiams, pasirodo ir Brazgiai. Vasaris sutrinka pamatęs, kad Liucė atvažiavo be skrybėlaitės, su baltu šilkiniu šaliu, ir jos siluetas jam keistai primena Katedros Nepažįstamąją. Tas netikėtas panašumas dar labiau sujaukia jo savijautą.

Prieš mišias jis bando susikaupti zakristijoje, bet aplinkui verda triukšminga ruošos chaotika: patarnautojai, klapčiukai, procesijos tvarka, kunigų ir klierikų šurmulys. Susijaudinimas užgožia maldas; jis pasikliauja kanauninku Kimša, kuris rengiasi būti archidiakonu ir padėti.

Galiausiai, matydamas presbiterijoje baltą Liucės šaliką, Vasaris įžengia prie altoriaus ir pradeda savo pirmąsias mišias, lydimas ne tik iškilmių svorio, bet ir vidinės, sunkiai paaiškinamos įtampos.

Išvada

Pirmoji romano „Altorių šešėly“ dalis „Bandymų dienos“ parodo, kaip Liudo Vasario vidinis konfliktas prasideda dar tada, kai jis išoriškai atrodo tvarkingas, paklusnus ir „tinkamas“ klierikas. Seminarija čia veikia kaip uždara sistema, kuri žmogų formuoja ne įtikinėjimu, o režimu: skambalas, regulos, silentium, išpažintys, bausmės ir nuolatinė kontrolė pamažu ištrina asmeninį ritmą ir vietoj jo įdiegia baimę suklysti bei poreikį būti „teisingai“ matomam.

Svarbiausia, kad Vasario krizė šioje dalyje kyla ne iš vieno staigaus įvykio, o iš nuosekliai patiriamos kasdienybės. Jis išmoksta gyventi taip, kad išliktų sistemoje – saugotis, slėpti, neprasižengti, prisitaikyti. „Žiurkininko“ epizodas ir „opinijos“ pamoka tampa aiškiu lūžiu: nuo tos akimirkos jam svarbu ne tik kas jis yra, bet ir kaip jis atrodo vyresnybės akyse. Greta to ryškėja tikėjimo šaltis, religinių praktikų mechanizmas ir abejonės, kurių jis dar nesugeba aiškiai įvardyti, bet kurios jau griauna ankstesnį tikrumą.

Tačiau „Bandymų dienos“ nėra vien slopinimo ir spaudimo istorija. Šioje dalyje gimsta ir tai, kas Vasarį apsaugo nuo visiško vidinio sustingimo. Čia pabunda kūrybos poreikis, atsiranda „Šviesos“ bendruomenė, o susidūrimai su moteriškumu – Liucė ir Nepažįstamoji Katedroje – pažadina ne tik pagundą, bet ir gyvenimo pilnatvės ilgesį.

Todėl pirmoji dalis baigiasi esminiu paradoksu: išoriškai Vasaris artėja prie šventimų ir vis didesnės pareigos, tačiau viduje jis jau turi tai, ko seminarija nebegali iki galo sutramdyti – jautrumą, savistabą ir tylų, bet pavojingą klausimą, ar jo pasirinktas kelias iš tiesų sutampa su jo vidine tiesa.

Jeigu norite matyti visą Liudo Vasario kelio tęsinį, jo vidinių sprendimų pasekmes ir dvilypumo kainą, kviečiame pereiti prie straipsnio apie „Altorių šešėly“ II dalies „Eina gyvenimas“ siužetą, kuriame herojus jau gyvena „tarp“ pareigos, kūrybos ir asmeninės laimės.

O galutinį šios istorijos uždarymą, Vasario apsisprendimą ir išėjimą iš kunigystės, rasite straipsnyje apie „Altorių šešėly“ III dalies „Išsivadavimas“ siužetą, kuris logiškai ir tematiškai užbaigia visą romano dramą.

---

Apie romano „Altorių šešėly“ temas, problemas, vertybes, pagrindinę mintį, moralą, istorinę bei literatūrinę reikšmę skaitykite straipsnyje – Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ knygos aprašymas ir detali analizė

Apie pagrindinius romano „Altorių šešėly“ veikėjus skaitykite straipsnyje – Romano „Altorių šešėly“ pagrindiniai veikėjai: Liudas Vasaris ir trys moterys – Liucija, Auksė ir Rainakienė

Daugiau knygų aprašymų ir literatūros analizių rasite knygų aprašymų skiltyje.

Gero skaitymo!