„Altorių šešėly“ siužetas: II dalis “Eina gyvenimas”

„Altorių šešėly“ siužetas II dalyje „Eina gyvenimas“ atskleidžia Liudo Vasario tarnystę Kalnynuose: parapijos kasdienybę, konfliktus su klebonija, santykius su baroniene Rainakiene ir karo pradžios sukeltą lūžį, kuris parengia dirvą jo apsisprendimui.

Romano „Altorių šešėly“ II dalis „Eina gyvenimas“ pasakoja apie laikotarpį, kai Liudas Vasaris jau gyvena kaip kunigas ir kasdien susiduria su realia parapijos praktika. Idealai, su kuriais jis atėjo į kunigystę, pamažu susiduria su rutina, mechaninėmis pareigomis, vidiniu nuovargiu ir tylia dvasine tuštuma. Šioje dalyje nebeieškoma atsakymo, ar Vasaris tinka kunigystei – čia nuosekliai rodoma, kaip jis joje nyksta.

Siužetas vystomas per konkrečius, detalius epizodus: pastoracinį darbą, kalėdojimą, konfliktus su klebonu ir kitais kunigais, santykius su parapijiečiais, kūrybos krizę ir vis stiprėjančią vidinę atskirtį. Ypatingą reikšmę įgyja pažintis su baroniene Rainakiene – ji tampa ne tik jausminiu išbandymu, bet ir veidrodžiu, kuriame Vasaris pamato kitokio gyvenimo galimybę.

Šiame straipsnyje pateikiamas išsamus, nuoseklus ir chronologiškai tikslus II dalies siužetas, leidžiantis aiškiai suprasti, kaip „einantis gyvenimas“ tampa ne ramybe, o lėtu, neišvengiamu artėjimu prie sprendimo, kuris galutinai išryškės trečiojoje romano dalyje.

Jei norite suprasti, nuo ko prasideda Liudo Vasario vidinė drama, skaitykite straipsnį „Altorių šešėly“ siužetas: I dalis „Bandymų dienos“, kuriame aprašomi jo metai kunigų seminarijoje, pirmosios abejonės ir pašaukimo krizės pradžia.

Jeigu norite sužinoti, kaip šis dvilypumas baigiasi galutiniu apsisprendimu, skaitykite straipsnį apie „Altorių šešėly“ III dalies „Išsivadavimas“ siužetą, kuriame Liudo Vasario vidinė kova pasiekia lemiamą tašką.

1. Kalnynuose pradedamas vikariato remontas ir laukiama naujo vikaro Liudo Vasario atvykimo

Kalnynų parapijoje prasideda skubus vikariato remontas – po ilgos pertraukos čia vėl paskiriamas antrasis vikaras, todėl apleisti, drėgme ir pelėsiu persisunkę kambariai turi tapti gyvenami. Remontuojant išlenda vis daugiau bėdų: apipuvusios lubos, įlūžusios grindys, aptrupėjęs tinkas, prasti langai. Apie darbus uoliai sukasi klebonijos tarnaitė Julė, davatkiškai rūpestinga ir norinti, kad jaunam kunigui būtų kuo padoriau.

Tačiau klebonas kun. Platūnas antruoju vikaru yra aiškiai nepatenkintas. Jis piktinasi, kad penkių tūkstančių parapijai užtenka vieno vikaro, o dabar teks išlaikyti dar vieną, remontuoti patalpas ir aukoti laiką ne tam, kas jam svarbiausia. Dar labiau jį suerzina kanclerio laiškas, kuriame užsimenama, kad parapijoje dvasiniai reikalai apleisti: klebonas per daug įnikęs į ūkį, o pirmasis vikaras kun. Jonas Stripaitis – į visuomenines veiklas.

Stripaitis į naujoką žiūri praktiškai ir net su šypsena: trečias kunigas reiškia, kad pamokslai, ligoniai ir smulkūs parapijos darbai dažniau kris „jaunukui“, o jam pačiam bus lengviau. Kleboną labiausiai erzina pinigai ir remontas: jis kasdien kontroliuoja meistrą, ginčijasi dėl langų, krosnies, vis naujų išlaidų ir negali pakęsti, kad senas „trantas“ turi būti iškraustytas iš patogių sandėliukų.

Vieną dieną ateina laiškas: Liudas Vasaris klausia, kada galės atvažiuoti. Stripaitis staiga prisimena, kad Vasaris – poetas ir „literatas“, o tai klebonui skamba kaip dar viena bėda. Platūnas paniursta: jam nepatinka „plunksnagraužiai“, jis jau iš anksto įtaria puikybę ir kaprizus.

Toliau atsiveria Kalnynų kasdienybė: Platūnas – ūkininkaujantis administratorius, griežtos tvarkos žmogus, kuris Dievo reikalus derina su laukais, kluonais ir sąskaitomis, o parapijiečius dažnai bara už „ne laiku“ krikštus ar ligonius. Stripaitis – priešingas: populiarus, kalbus, visuomeniškas, bet bažnytinius darbus daro greitai ir „konvejeriu“, nes visas jėgas suėda „Žagrė“, „Laimės“ draugija ir krautuvė.

Abu kunigai gyvena patogiai, pasidaliję pareigas ir vienas kitam netrukdydami. Todėl trečias, jaunas neopresbiteris jiems atrodo nereikalingas ir potencialiai įkyrus – ypač dabar, kai jie neprietelingai pasišiaušę laukia atvykstančio Vasarį.

2. Liudo Vasario atvykimas į Kalnynus: šaltas klebono sutikimas, pirmasis uždavinys ir naujos aplinkos įtampa

Rudeniop į Kalnynus atrieda du vežimai, ir bažnytkaimis greitai supranta: atsikrausto naujasis vikaras – Liudas Vasaris. Su juo atvyksta tėvas ir brolis, o antrame vežime supilti baldai bei daiktai. Klebonijos kieme juos pasitinka grandine prirakintas, įniršęs šuo, o netrukus iš kluono išeina dulkėtas klebonas kun. Platūnas.

Vasaris mandagiai prisistato ir teisina vėlavimą, bet klebonas jį sąmoningai atšaldo: pasako, kad trečio kunigo čia nereikia, kad dėl jo net rašė į kuriją, tačiau „valia“ tokia – teks priimti. Jis trumpai įsako tarnaitei Julei parodyti kambarius ir pietus virti tik trims. Šis tonas iš karto parodo, kad Vasaris čia – ne laukiamas pagalbininkas, o primesta pareiga.

Julė, priešingai, pasitinka lipniai, kalba be sustojimo, pasakoja apie klebono ūkio rūpesčius ir vikarą kun. Joną Stripaitį, kuris gyvena kooperatyvo reikalais. Nors jos plepumas blaško įtampą, Vasaris ir jo tėvas aiškiai pajunta – jų niekas nesitiki ir negerbia. Vis dėlto vikariate naujai suremontuoti du kambariai, lentų ir dažų kvapas suteikia Vasariui trumpą palengvėjimą: jis planuoja gyventi „viduriu“ – be prabangos, bet padoriai, kaupti knygas, prenumeruoti laikraščius, net svajoja apie fisharmoniją. Jis skaičiuoja, kad parapijoje galės sutaupyti iš mišių ir kitų patarnavimų.

Pietų metu klebonijoje atmosfera išlieka šiurkšti ir praktiška: kalbama apie kuliamąją, kviečių kainas, kooperatyvą. Tada, tarsi be įžangos, Vasariui užkraunamas pirmas „krikštas“: rytoj jis turės atlikti laidotuves su pamokslu. Klebonas abejoja, ar naujokas „pataikys“, bet Stripaitis stumia jį į priekį, pajuokaudamas apie „poetą“ ir lengvą įkvėpimą. Vasariui tai – sunkus smūgis, nes jis dar net nespėjo apsiprasti, o jau turi viešai kalbėti.

Vakare, ieškodamas žvakių ir pagalbos, Vasaris užsuka į kooperatyvo krautuvėlę, kur Stripaitis jį įtraukia į inventorizaciją. Ten pasirodo ūkininkas Žodelis – gudrus, ironiškas, užsimenantis apie dividendus ir kooperatyvo skaidrumą. Stripaitis su juo aštriai susikerta ir paaiškina, kad tai „pirmeivis“ ir intrigantas, su kuriuo parapijoje vyksta tylus karas dėl įtakos.

Grįžęs į vikariatą Vasaris, nors po kelionės išsekęs, iki nakties ruošiasi rytojui: ieško apeigų, mokosi gedulingą pamokslą, o galvoje susimaišo visos dienos figūros – Platūnas, Julė, Stripaitis, Žodelis. Galiausiai jį nutraukia sunkus miegas, bet pirmoji diena Kalnynuose jau aiškiai parodo: čia laukia ne ramus tarnavimas, o šaltas spaudimas ir svetima, konfliktų pilna aplinka.

3. Pirmoji Liudo Vasario tarnystė Kalnynuose: bažnyčios nešvara, išpažinties krizė, laidotuvės ir vidinis palūžimas

Po primicijų Liudas Vasaris dar porą mėnesių turėjo laiko priprasti prie kunigo kasdienybės. Mišios jam iš pradžių sekėsi sunkiai: klaidos, tvankuma, susijaudinimas ir gėda jį išvargindavo, o pompastiškas primicijų pamokslas, kurio klausė ir kunigai, ir pažįstami, ir daktaras Brazgys su ponia Liucija Brazgiene, paliko jam ilgalaikį kartumo jausmą. Vis dėlto liturginę rutiną jis gana greitai perprato, bet išpažinčių klausymas slėgė – ypač kai žmonės, pamatę „jauną kunigėlį“, plūsdavo pas jį, tikėdamiesi ypatingo dėmesio.

Atvykęs į Kalnynus Vasaris jau pirmą naktį prastai miegojo, nes ryte laukė laidotuvės su pamokslu. Atsikėlęs anksti jis dar kartą peržvelgė rubrikas, o prieš devynias nuėjo į bažnyčią. Ten jį ištiko smūgis: apleista bažnyčia ir ypač zakristija – purvini skalbiniai, nusidėvėję liturginiai drabužiai, prastai prižiūrėti indai, net mišių vynas kelia įtarimų. Jis aiškiai pamato, kad klebonui kun. Platūnui svarbiau ūkis, o vikarui kun. Stripaičiui – kooperatyvo reikalai, todėl Dievo namai palikti „savaime“ tvarkytis.

Trumpam Vasaris beveik palūžta, bet netrukus jame pabunda protesto ir atsakomybės jausmas. Jis grįžta į zakristiją ir bando priversti zakristijoną Petrą bent minimaliai sutvarkyti indus, tačiau šis teisinas laiko stoka ir klebono barimais. Kol dar neatneštas karstas, Vasaris nusprendžia išklausyti laukiančius žmones, ir čia susiduria su pirmuoju rimtu išbandymu: į klausyklą ateina augalotas bernas, beveik nesuprantantis nei išpažinties prasmės, nei savo kaltės ribų. Iš padrikų atsakymų iškyla smurto, seksualinių santykių, vagystės ir bandymo slėpti nėštumą istorija, o kartu – rezervuotų atvejų ir dispozicijos problema. Vasaris supranta, kad išrišimo duoti negali, liepia ateiti vėliau, tačiau per Komuniją pamato, kad bernas vis tiek priima Švenčiausią – ir kunigas negali jo viešai sustabdyti, kad neišduotų išpažinties paslapties.

Tuo metu jau girdėti, kad atlydėtas nabašnikas. Vasaris su vargonininku gieda egzekvijas, bet skubantis vargonininkas sugadina rimtį, o bažnyčią pripildo prislopintas verksmas. Pamokslo akimirką trijų moterų – motinos, našlės ir sesers – rauda užgožia viską. Vasaris lipa į sakyklą pirmą kartą Kalnynuose ir jaučiasi bejėgis: jo išmoktus sakinius verčia gėda, jam atrodo, kad tai tuščia forma prieš tikrą skausmą. Vis dėlto pareigą atlieka, nors be įsitikinimo, ir nulipa dar labiau prislėgtas.

Po laidotuvių klebonijoje tvyro nejauki tyla: Stripaitis išvykęs, Platūnas piktas dėl sugedusios kuliamosios. Galiausiai klebonas paduoda Vasariui tris rublius už dienos darbą, dar pridurdamas, kad „už šviesą“ išskaičiavo, o vargonininkas ir zakristijonas – jo sąskaita. Grįžęs į kambarį Vasaris griūva į lovą ir iki sutemų guli atviromis akimis: bažnyčios nešvara, berno kazusas, rauda, nevykęs pamokslas ir tas atlygis susijungia į vieną sunkų vidinį mazgą. Sutemus jis užsidega žvakę ir, bandydamas susitvardyti, imasi brevijoriaus.

4. Naujienos iš miesto ir pirmasis bandymas įtraukti Vasarį į parapijos intrigas

Kun. Stripaitis grįžta iš miesto su naujienomis ir pirmiausia nuramina kun. Platūną: kviečių kainos laikosi tvirtai ir net kyla, tad klebonas staiga sušvelnėja ir net ima svarstyti, kad kuliamosios gedimas gal nebuvo toks blogas. Tačiau pokalbis greitai pasisuka į kuriją ir Naujapolio pralotą: Stripaitis pasakoja, kad šis nepritaria nei „Žagrei“, nei kooperatyvui, o taip pat kritikuoja klebono ūkį. Platūnas įsižeidžia, bet sužinojęs svarbiausią dalyką – kad pralotas, regis, palaiko Vasarį ir trečio kunigo paskyrimas yra „nutartas“, – klebonas priverstas keisti taktiką: prieš vyresnybę jis burbėti bijo.

Į pietus kunigai susėda jau kiek šiltesnėje nuotaikoje. Tarnaitė Julė pasidžiaugia Vasariu: jis jai atrodo uolus, ypač po vakarykščių laidotuvių, kai jis ilgai klausė išpažinčių, tarp jų ir „rudo“ Piktupio Andriaus. Klebonas Julę apibara už smalsumą, o Stripaitis pajuokauja, paskleisdamas „sensacingą“ žinią, kad pas Vasarį išpažintis esą su ypatinga „nauda“ – ir Julė su tuo entuziazmu iškart lekia skleisti kalbų.

Per pietus Stripaitis dar labiau sujudina Vasarį: jis praneša, kad iš Naujapolio parvežė linkėjimų iš ponios Liucijos Brazgienės. Klebonas iš smalsumo įsitraukia, o Stripaitis atvirai šaiposi, vadindamas Brazgienę Naujapolio gražuole ir Vasario simpatija. Vasaris sutrinka, bet paaiškina, kad ji – kanauninko Kimšos seserėčia, buvusi kaimynė iš Kleviškio. Klebonas Kimšą menkina, tačiau praktinis klausimas greitai užgožia apkalbas: pralotas kviečia į Šv. Pranciškaus šventę spalio 4-ąją, ir galiausiai nusprendžiama, kad važiuos Vasaris.

Po pietų Stripaitis ateina į Vasario kambarį, o tada nusiveda pas save: jo butas jaukus, apstatytas, su sofa, kilimėliu, albumais, knygų spinta ir vaišėmis. Čia jis, pereidamas nuo pamokslo „technikų“ prie „realybės“, pradeda spausti Vasarį: siūlo jam formaliai įeiti į kooperatyvo ir „Žagrės“ valdybas, kad būtų lengviau atremti Žodelio kritiką ir kad žmonės labiau pasitikėtų „nauju, dar neįkyrėjusiu“ kunigu. Vasariui tai nelimpa: jis nori choro, rašymo, skaitymo, o svarbiausia – jaučia, kad čia gali būti nešvarių piniginių reikalų. Todėl jis atsargiai atideda sprendimą ir nusprendžia laikytis nuo šios schemos per atstumą.

Išeidamas su brevijoriumi, Vasaris nebejaučia noro sėdėti tarp svetimos dvasios žmonių. Saulėta rudenio popietė jį traukia į laukus ir apylinkes – kuo toliau nuo klebonijos, kurioje jis dar tik pradeda suprasti, kokioje terpėje atsidūrė.

5. Pirmasis susitikimas su Rainakiais: pažintis su baroniene ir naujos traukos pradžia Vasario viduje

Išėjęs iš klebonijos sodo, Liudas Vasaris pasuka link dvaro, nes ten kelias gražesnis ir veda į jo vaizduotėje romantiškai nupieštą vietą – ežerėlį ir pušynėlį. Eidamas jis prisimena, kad dvaras priklauso surusėjusiam baronui fon Reinekei, vietinių vadinamam Rainakiu: keistokam, bet geros širdies žmogui, mėgstančiam demonstruoti savo „lietuviškumą“ ir kadaise net susidomėjusiam lietuvių kalba.

Vasaris žino ir kitą svarbią detalę: baronas neseniai parvažiavo su jauna katalike baroniene ir su ja dvare atsirado daugiau ryšio su bažnyčia – vizitai, aukos, kvietimai kunigams. Pro dvaro sodą jis smalsiai dairaisi, bet vietoj ramaus pasivaikščiojimo netrukus patenka į visai kitą sceną: ant kalvos pamato tris raitelius, kurie jam iš pradžių pasirodo paslaptingi ir net grėsmingi. Staiga viena figūra, iš tolo atrodanti vyriška, šuoliu lekia per lauką ir peršoka griovį, demonstruodama drąsą ir meistriškumą.

Priartėjus paaiškėja, kad du „vyrai“ – iš tiesų moterys. Viena jų – jauna, išskirtinai graži baronienė, apsirengusi vyrišku jojimo kostiumu, valdanti karštą žirgą tvirtai ir be baimės. Kartu joja vyresnė, stambesnė ponia – ponia Sokolina, barono sesuo, ir pats baronas Rainakis. Arklys išsigąsta, vos nepražudo baronienės, bet ji išsilaiko ir su šypsena užmezga pokalbį. Taip Vasaris trumpai, bet ryškiai susipažįsta: jis prisistato kaip Kalnynų vikaras, o baronas net nustemba išgirdęs pavardę ir atsisveikindamas sušunka, kad moka lietuviškai.

Šis susitikimas Vasariui tampa emociniu lūžiu. Jis pajunta, kad dvaras jam – ne tik pastatai, o kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos pažadas, kurio jis instinktyviai ilgėjosi. Pušynėlyje, atsisėdęs taip, kad matytų ežerą, dvaro liepas ir Kalnynų bažnyčios bokštą, jis patiria retą vidinę tylą: trumpam išnyksta kunigo pareigos, o iškyla poeto ir menininko savijauta, talento nuojauta ir jauno vyro jautrumas moteriškumui.

Vakare grįžęs namo, Vasaris klausinėja kun. Stripaitį apie dvarą. Šis, su jam būdingu cinizmu, pasakoja gandus apie Rainakius ir baronienę, bet Vasaris tuo iki galo netiki. Vis dėlto nauja pažintis palieka pėdsaką: naktį jis miega neramiai, nes mintyse jau ima dėliotis pavojingai viliojanti, dar neaiški ateitis.

6. Bažnyčios tvarkymas, augantis Vasario autoritetas ir Stripaičio smuklės skandalas

Artimiausiomis dienomis Liudas Vasaris ryžtasi sutvarkyti Kalnynų bažnyčią. Per pietus jis užsimena klebonui Platūnui ir kun. Stripaičiui, kad altoriai apdulkėję, o liturginiai skalbiniai jau seniai reikalauja plovimo. Klebonas šaltai pasišaipo, bandydamas apsileidimą pateisinti „kuklumo“ argumentais, o Stripaitis pasiūlo Julei sušaukti davatkų talką, viską pateikdamas kaip „nuopelną“ su atlaidais. Vasarį toks tonas žeidžia, bet jis susilaiko – svarbiausia, kad gautas leidimas tvarkytis.

Kitą dieną Julė atveda būrį moterų, prisideda ir zakristijonas Petras. Darbas vyksta visą dieną: Vasaris pats imasi purifikatorių ir korporalų, tvarko zakristijos spintas, plauna ampulas, šluosto dulkes ir grąžina tvarką ten, kur ilgai buvo įprasta netvarka. Netrukus pokytis akivaizdus – klebonas, atėjęs į mišias, beveik nepažįsta bažnyčios: nuplauti langai, atgaivinti altoriaus paauksinimai, švari zakristija. Tačiau tas švaros režimas jį nervina. Jis demonstratyviai ignoruoja tvarką, o viduje vis stipriau pyksta ne ant savęs, o ant Vasario, tarsi šis būtų netiesiogiai „apkaltinęs“ kleboną apsileidimu.

Sekmadienį Vasaris laiko sumą, ir būtent tada parapijiečiai pamato atsinaujinusią bažnyčią visu grožiu. Žmonės, atėję iš savo pirkių, stebisi šviesa, švara ir ypač didžiuoju altoriumi, kuris po dulkių sluoksnio nuvalymo ima spindėti. Greitai pasklinda kalbos, kad Vasaris pats dirbo, laipiojo, plovė ir net atsilygino talkinusioms moterims. Jo autoritetas kyla, o kartu daugėja ir mišių intencijų.

Po pamaldų Vasarį pasiveja ūkininkai – Žodelis ir Borvikis. Jie giria bažnyčios pokytį, bet netrukus pereina prie jautrios temos: kooperatyvo ir „Žagrės“ reikalų. Pasak jų, žmonės nepasitiki kun. Stripaičiu, reikalauja ataskaitų, kalba apie galimą skundą ir įtaria neskaidrumą. Vasaris grįžta prislėgtas: jis svarsto, ar verta jungtis prie tų organizacijų, ar tai netaps tik priedanga Stripaičiui.

Netrukus įvykiai įgauna pagreitį. Julė praneša Stripaičiui, kad pas Vingilą smuklėje vyksta „mitingas“, ir Stripaitis, ginkluotas lazda, nusitempia Vasarį „užklupti“. Kunigai pasiklauso prie durų: kalba mokytojas, kaltina dvasininkus prekyba ir pelno siekiu, kursto baimę dėl skolų. Stripaitis staigiai įžengia, bando perimti kontrolę, bet situacija kaista. Jis griebiasi jėgos: išvaiko triukšmaujančius, daužo stiklą ir butelius, o konfliktas pasiekia pavojingą ribą, kai girtas Piktupio Andrius krenta ir prasiskelia galvą.

Grįžęs Vasaris yra sukrėstas. Jam galvoje sukasi Andriaus išpažintis ir dabar jau tikras kraujuojantis skandalas, o jis vis aiškiau mato, kokia šiurkšti ir pavojinga gali būti Stripaičio „kova“ už įtaką parapijoje.

7. Naujapolio šv. Pranciškaus atlaidai: praloto perspėjimai, ginčas dėl kunigystės ir lemtingas susitikimas su Liucija

Naujapolio šv. Pranciškaus atlaidai sutraukia ne tik maldininkus, bet ir neįprastai daug kunigų – tai tampa savotišku viso dekanato susibūrimu. Kun. Liudas Vasaris atvyksta anksti, nes jo užduotis paprasta, bet svarbi: klausyti išpažinčių. Jis uoliai sėdi klausyklėje iki pietų, o tik paskui įsilieja į klebonijos šurmulį.

Pietų metu Vasaris susitinka Naujapolio pralotą Girvydą – seną pažįstamą, kuris domisi jo poetiniais gabumais ir tikisi, kad jaunas kunigas stiprins kunigijos autoritetą kultūroje. Pralotas, nors šviesus ir plačių pažiūrų, labai saugo luomo prestižą: jis kritiškai vertina kunigus, kurie per daug įsivelia į ūkius, kooperatyvus ir prekybą, nes tai dažnai baigiasi nepasitikėjimu ir skandalais. Pralotas tiesiai perspėja Vasarį: nesikišti į Kalnynų ekonominius reikalus, laikytis savo pareigų ir rašyti, lavinti talentą.

Klebonijoje juntama dvejopa atmosfera: iš vienos pusės – draugiškas vaišingumas, iš kitos – nerašyta taisyklė, kad kunigų silpnybės turi likti „tarp savų“, o viešumoje kunigas privalo atrodyti nepriekaištingas. Per pietus kyla aštrus ginčas apie eks­kunigus ir pasitraukimą iš kunigystės. Pralotas įnirtingai smerkia apostazę, o jam oponuoja drąsus gimnazijos kapelionas kun. dr. Laibys, bandantis svarstyti žmogaus sąžinę ir pašaukimą. Vasariui ši tema smogia tiesiai į vidų – jis pirmą kartą taip aiškiai pamato, kad „eks­kunigo“ klausimas nėra tik siaubas, bet ir pavojingai reali galimybė.

Išeidamas Vasaris nusprendžia aplankyti ponią Liuciją Brazgienę, kurios seniai nematė. Laibys jį pasiveja ir nuveda pats – pasirodo, Liucija norėjo šio susitikimo. Namuose ji šmaikščiai, bet taikliai pripažįsta jų seną artumą, o pokalbis greitai perauga į atvirą flirtą ir prisiminimus: abu prisipažįsta, kad jaunystėje tarp jų buvo tikri jausmai, tik Vasaris bėgo nuo pagundos ir disciplinos ribų.

Laibys, iš pradžių juokaudamas, paskui rimtai išdėsto mintis apie moterį kaip kunigo išbandymą ir kūrybos kibirkštį. Jo žodžiai palieka įspūdį: Vasarį jie ir sujaudina, ir išbalansuoja, o Liucijai suteikia tylų pasitenkinimą – ji jaučia, kad tarp jų mezgasi naujas artumo siūlas.

Likęs dviese su Liucija, Vasaris prabyla be apsaugų: jis prisipažįsta, kad kartais abejoja pašaukimu, kad pamokslai ir išpažintys jį slegia, o kunigystė ima atrodyti labiau kaip našta nei vidinis tikėjimas. Liucija jo negąsdina ir nemoralizuoja – tiesiog klausosi, ir tas tylus supratimas jį dar labiau prie jos pririša.

Išeidamas Vasaris sutinka daktarą Brazgį, Liucijos vyrą. Šis pasidžiaugia žmonos išvaizda, bet kartu susirūpina Kalnynų gandais: jis girdėjęs, kad kun. Stripaitis smuklėje sukėlė skandalą, gal net sunkiai sužalojo žmogų, ir kad ruošiamas skundas. Vasaris atsisveikina skubėdamas – viduje jis jaučia, kad Naujapolyje išgirstos idėjos, Liucijos artumas ir Kalnynų šešėliai ima pavojingai susikirsti.

8. Bandymas vėl rašyti, kūrybos krizė ir naktinis pabėgimas iš klebonijos

Naujapolio įspūdžiai pažadina Liudą Vasarį: kapeliono Laibio mintys ir susitikimas su Liucija Brazgiene sugrąžina užmirštą troškimą kurti. Grįžęs į Kalnynus jis ryžtasi pagaliau imti plunksną – nuo pat ryto ieško temos, bando „pasidaryti nuotaiką“, o vakare užsidaro kambaryje ir sėda rašyti. Tačiau kūryba neįsiplieskia: motyvai atrodo tušti, vaizduotė nekyla, forma nepasiduoda. Po vakarienės jis dar kartą kankinasi, bet vėl patiria tą patį bejėgiškumą.

Šis vakaras jam tampa skaudžiu įrodymu, kad jis neberašo jau antri metai, nors poeto savijauta jo viduje vis dar gyva. Jis pradeda jausti, kad seminarijos metai jį atskyrė nuo gyvenimo: emocijos nuslopintos, ryšiai su pasauliu silpni, o kunigystės forma tarsi uždengė turinį. Vietoj kūrybinės energijos kyla depresijos šešėlis: jei jis negali būti poetas, tuomet drąsios mintys, Laibio žodžiai ir Liucijos artumas ima atrodyti kaip pavojinga klaida.

Negalėdamas nusėdėti, Vasaris beveik vidurnaktį išeina į lauką. Tamsi, vėjuota rudens naktis jį traukia kaip kažkas „nepaprasta“ – jis pats iki galo nesupranta, ko ieško. Jis pereina klebonijos sodą, patenka į šventorių, kur matyti tamsi bažnyčia ir bokštas, o prie altoriaus lango rusvai mirga šviesa. Jis prieina prie kapo su juodu kryžiumi, kuriame palaidotas bažnyčią pastatęs klebonas, tačiau šįkart neprisiima įprastos kunigiškos laikysenos: tai labiau vidinis išbandymas nei pamaldumas.

Grįžęs į sodą, Vasaris staiga pasuka į vieškelį ir ryžtasi beprotiškam žygiui: naktį eina dvaro link. Galvoje skamba ciniški Stripaičio pasakojimai apie dvarą, o vaizduotėje vėl atgyja baronienė Rainakienė – jos drąsa, žvilgsnis, provokuojantis moteriškumas. Jis pastebi vieną šviečiantį rūmų langą ir akimirką įsivaizduoja, kad tai jos kambarys. Viduje kirba ir kaltės grūdas: kodėl Liucijai jis nė žodžiu neužsiminė apie baronienę ir būsimą vizitą?

Pasiekęs kalnelį, kur kadaise matė raitelius, jis trumpam sustoja – scena su šuoliu per griovį jo atmintyje atgyja taip ryškiai, tarsi vyktų dabar. Galiausiai jis apsisuka, grįžta atgal per ošiantį parką ir sodą, jausdamas, kad šis naktinis ėjimas buvo maištas prieš pilkumą ir vidinį paralyžių. Parėjęs jis nugriūva į lovą išsekęs, bet su keista išvada: kai ateis laikas vizitui, su baroniene jis kalbėsis jau kaip su pažįstama, nes naktis tarsi priartino ją pavojingai arti.

9. Pirmasis vizitas dvare: įtampa su klebonu, baronienės provokacijos ir Vasario vidinis sutrikimas

Netrukus po ankstesnių Kalnynų įvykių baronas Rainakis užsuka pas kleboną, o kitą dieną ponia baronienė Rainakienė pakviečia visus tris kunigus į dvarą arbatos. Klebonas Platūnas tokias viešnages laiko nemalonia „prievole“, bet supranta, kad santykiai su dvaru naudingi – tai kelia klebonijos autoritetą ir palengvina ūkinius reikalus. Kun. Stripaitis pritaria, kartu menkindamas baronienę ir skleisdamas gandus apie jos praeitį, kas dar labiau įkaitina atmosferą.

Prieš pat vizitą tarp Vasario ir klebono įvyksta aštrus susidūrimas: Platūnas vėl užkabina Vasarį dėl „daug laiko“ ir darbo pasiskirstymo. Vasaris nebeišlaiko – atvirai atsikerta ir išeina, kupinas pagiežos. Ruošdamasis jis tarsi perkelia pyktį į ambiciją: nusivalo batus, apsivelka naują sutaną, pasirūpina smulkmenomis ir mintyse nusprendžia dvare pasirodyti geriau už abu vyresniuosius. Vis dėlto Stripaitis ateina jo pasiimti – dėl „solidarumo“ jie turi eiti kartu.

Dvare kunigai patenka į didelį, prietemoje skendintį saloną. Klebonas jaučiasi nejaukiai, Vasaris varžosi, o Stripaitis elgiasi laisvai ir net užsirūko. Tuomet pasirodo baronas, kalbantis keliomis kalbomis ir mėgstantis demonstratyvų mandagumą. Netrukus įžiebiama šviesa, ir į saloną įžengia baronienė su ponia Sokolina. Vasaris patiria šoką: baronienė visiškai kitokia nei kelyje – elegantiška, išdidi, ryškiai moteriška, o jos laikysena ir šypsena Vasarį tuo pat metu drąsina ir trikdo.

Kalboms išsiskirsčius, baronas su klebonu aptaria derlių ir kainas, o Sokolina su Stripaičiu įsivelia į celibato ginčą. Tuo metu Vasaris ir baronienė lieka akis į akį: ji greitai perveda pokalbį į meilės ir kūniškumo temas, sąmoningai bandydama išmušti jauną kunigą iš saugios laikysenos. Ji pasiūlo jam rūkyti, ir Vasaris, nors šiaip nerūko, pirmą kartą prisitaiko prie jos tono – arbata, cigaretė ir pusiau flirtuojantis pokalbis tampa jo vidinio sutrikimo ženklu.

Vėliau visi pereina į barono kabinetą apžiūrėti ginklų kolekcijos, tačiau Vasarį labiau traukia knygos. Baronienė tai pastebi ir pasiūlo jam skolinti dvaro bibliotekos ir jos atsivežtas knygas, perspėdama, kad kai kurios gali būti „nedorovingos“, bet vertingos. Ji net pakviečia ateiti dieną ir išsirinkti.

Grįžtant namo vyrauja tyla. Stripaitis dar pašiepiamai užsimena apie Vasario kalbas su baroniene ir perspėja „saugotis“, bet nei klebonas, nei Vasaris jam neatsako – vakaras palieka įtampą, pagundą ir naują trauką dvaro pasauliui.

10. Stripaičio smuklės skandalas, Vasario pažeminimas ir lemtinga kelionė pas mirštantį Piktupių Andrių

Kun. Stripaičio muštynės Vingilo alinėje plačiai nuskamba visoje apylinkėje. Vieni parapijiečiai jį giria – esą kunigas „sutvarkė“ girtuoklius, o sužeistam Piktupių Andriui taip ir reikia. Kiti piktinasi: kunigui nedera muštis karčemoje, juolab kad Andrius sunkiai serga, o viskas panašiau į asmeninį kerštą dėl krautuvės reikalų. Vingilas su šalininkais parengia skundą vyskupui, o „pirmeivių“ spaudoje pasirodo aštri korespondencija, dar labiau išpūsdama skandalą.

Klebonijoje tvyro įtampa. Klebonas Platūnas baiminasi, kad bus užkabintas ir jis pats, o Vasaris jaučiasi tarsi netiesioginis dalyvis – jam darosi nejauku net bažnyčioje klausyti išpažinčių, nes pats nebegali griežtai barti už kalbas apie kunigus. Stripaitis iš pradžių demonstruoja bravūrą, tačiau nerimas auga: jis nori sušvelninti situaciją ir planuoja šaukti pajininkų susirinkimą, siūlydamas Vasarį įtraukti į valdybą. Vasaris kategoriškai atsisako, o Stripaitis, pratrūkęs pykčiu, pažemina jį kaip netinkantį „reikaliems“.

Tą pačią dieną ateina žinia: atvažiavo vežti pas ligonį. Stripaičiui tai jo eilė, bet prieškambary pasirodo senis Piktupis ir paaiškėja, kad mirties patale guli Andrius – tas pats, kurį Stripaitis sumušė. Stripaitis supranta, kad pats važiuoti nebegali, ir prašo Vasarį pavaduoti. Vasaris suklūsta, nes prisimena ankstesnę Andriaus išpažintį ir jo „tamsią“ sąžinę, bet išeities nėra: jis paima Švenčiausiąjį, šventus aliejus ir išvyksta.

Piktupiuose jį pasitinka minia – žmonės klaupiasi, gieda, ore jaučiasi mirties laukimas. Troboje – tamsa, žvakės, kryželis, o lovoje Andrius: sulysęs, beveik neatpažįstamas. Bandant pradėti išpažintį, ligonis nesusivokia, atkakliai neigia mirtį, o netrukus įsiunta – kliedėdamas griebia kunigą, tarsi matytų Stripaitį, ir rėkia apie kerštą. Tik kaimynai jį sulaiko. Supratęs, kad normalios išpažinties nebus, Vasaris vis tiek suteikia išrišimą „su sąlyga“ ir paskutinį patepimą, bet Komunijos neduoda, bijodamas šventvagystės.

Grįždamas per tamsą ir purvą, Vasaris jaučiasi pralaimėjęs: apeigos įvykdytos, bet žmogaus širdies jis nepasiekė. Ši patirtis tampa dar vienu smūgiu – jis ima abejoti savo pašaukimu, mato pastoracijos formų tuštumą ir pirmą kartą pajunta kartėlį ne tik kunigams „visuomenininkams“, bet visam luomui, įskaitant ir save.

11. Užsisklendimas po nesėkmingos pastoracijos, baronienės kvietimas ir Vasario pavojingas atsivėrimas dvare

Po nesėkmingo vizito pas ligonį Liudas Vasaris kelias dienas užsisklendžia savyje. Jo rutina griežta: ankstyvas kėlimasis, meditacija, brevijorius, o tada ilgos valandos klausyklėje. Išpažintys jį vis labiau vargina – monotoniški skundai, ašaros, nervingas verkšlenimas, net fizinis nemalonumas. Jis stengiasi išlikti kantrus, kalba paguodžiančiai, todėl davatkos jį dar labiau idealizuoja ir pradeda rinktis net iš kitų parapijų.

Grįžęs į zakristiją, Vasaris nuolat pagauna klebono Platūno ir kun. Stripaičio pašaipius žvilgsnius. Jis supranta, kad vyresnieji jį laiko per daug skrupulingu, naiviu, gal net ribotu. Kartumas stiprėja, o kartu jis pasmerkia vos prasidėjusį „pragiedrulį“ – pažintį su baroniene Rainakiene. Vasaris nusprendžia neiti į dvarą ir neimti jos siūlomų knygų, įtikindamas save, kad ten bus pasaulietiškos, kunigui pavojingos mintys. Tačiau ilgėjant pilkiems vakarams, jis ima gailėtis praleidęs progą.

Tada netikėtai pasirodo drąsi dvaro kambarinė ir atneša baronienės laiškelį: ji primena apie sutartas knygas ir kviečia ateiti į biblioteką. Vasaris tą raštelį skaito vėl ir vėl, o kitą dieną pagaliau pasibeldžia į dvaro duris. Baronienė jo laukia tarp dėžių, žurnalų ir knygų rietuvių, paprašo padėti rūšiuoti, o bendravimas greitai tampa lengvas ir laisvas.

Vis dėlto situacija ima slysti į dviprasmybes: baronienė priima jį rytiniu negližė, kalba provokuojančiai apie kunigų drabužius, grožį, asketizmą ir gyvenimo „smagumą“. Vasaris priešinasi, bet kartu jaučia, kad jos ironija ir žavesys keičia jo mąstymo toną – rimti seminarijos rėmai čia tarsi ištirpsta. Baronienė net užsimena, kad kada nors ateis pas jį išpažinties, o tai Vasarį išgąsdina ir sutrikdo.

Galiausiai jie pereina į baronienės buduarą – prabangą ir kvapus persunktą erdvę, kur ji skaito jam meilės poeziją. Vasaris susigėsta, pajunta pašaipą, bet ambicija ir sąžinė sukyla: jis atsiveria ir pirmą kartą taip atvirai pasakoja apie savo kelią į seminariją, poeziją ir abejones dėl pašaukimo. Baronienė klausosi kaip žaisminga „nuodėmklausė“ ir provokuoja klausimu, ar jis mestų kunigystę, jei būtų laisvas. Vasaris karštai neigia, o ji, lyg duodama keistą išrišimą, pataria jam gyventi linksmai, kitaip jis neištesės savo pasirinkimo.

Išeidamas su knygų ryšuliu, Vasaris jaučiasi apsiniaukęs: jis supranta, kad baronienei buvo atviresnis nei tikram konfesorui, ir tai vėl sujudina jo sąžinę. Tuo pat metu baronienė, likusi dvare, draugei Sokolinai prisipažįsta, kad iš pradžių norėjo su juo pažaisti, bet dabar mato jame sudėtingą, menišką prigimtį – ir nusprendžia juo rimtai susidomėti.

12. Stripaičio pasitraukimas iš Kalnynų, atsisveikinimas ir Šlavantų tėvelio kunigystės idealas kaip naujas išbandymas Vasariui

Artėjant vartotojų draugijos susirinkimui, kun. Stripaičio padėtis Kalnynuose darosi vis prastesnė. Po muštynių Vingilo alinėje prieš jį telkiasi Vingilas, mokytojas, Piktupis ir jų šalininkai: žmonės vengia „kunigėlio krautuvės“, renkasi pas Iciką, o bažnyčioje pirmeiviai demonstratyviai šurmuliuoja prie durų. Nors Piktupių Andrius pasveiksta, prie jo susiburia pramuštgalviai, viešai kalbantys apie kerštą.

Susirinkimo dieną įtampą kaitina ir paskalos, kurias neša Julė, net atnešdama nuplėštą laikraščio skiautę su šmeižtu. Tačiau pats susirinkimas pasisuka netikėtai: Stripaitis pateikia aiškią apyskaitą ir parodo, kad pelnas išleistas inventoriui, o skolos valdomos. Tada jis staiga pareiškia, kad pasitraukia iš draugijos ir prašo rinkti kitą vedėją. Opozicija sutrinka, bet tinkamo žmogaus neatsiranda, todėl nutariama draugiją likviduoti ir sudaryti komisiją.

Netrukus ateina kurijos raštas: Stripaitis per savaitę turi palikti Kalnynus, o į jo vietą skiriamas kun. Ramutis. Klebonijoje prasideda skubus kraustymasis. Netikėtai apsilankę ūkininkai Žodelis ir Borvikis ateina atsiprašyti, išgeria susitaikymo taurę ir net pasiūlo nuvežti Stripaitį į naują parapiją. Atsisveikinimo vakarą Stripaitis su Liudu Vasariu kalbasi atvirai: prisipažįsta dėl muštynių išgyvenęs baimę, pasako, kad visuomeninė veikla jam buvo būdas išgyventi parapijos nuobodulį, ir perspėja Vasarį, kad be tikro pašaukimo parapija žmogų sulaužo.

Po Stripaičio išvykimo Vasaris užsuka pas Šlavantų tėvelį. Ten jis pamato priešingybę Kalnynams: tvarką, švarą, asketišką paprastumą ir ramų autoritetą. Tėvelis kalba apie kunigo esmę – pastoraciją, sakyklą, konfesionalą, artimo meilę, o ne karčemas ir draugijas. Jo griežtas idealizmas Vasarį sujaudina, bet kartu ir skaudina: kai tėvelis ima girti pirmųjų mišių šventumą ir net siūlo Vasariui rašyti giesmes Bažnyčiai, Vasaris pajunta gėdą ir vidinį pasipriešinimą.

Grįždamas per rudenėjančius laukus, jis lieka vienas su klausimu, kurį vis sunkiau nutildyti: ar jis gali būti tik kunigas, jei jo širdis ir fantazija atkakliai traukia į poeziją, laisvę ir pasaulį.

13. Baronienės knygos, griežtas kunigo idealas ir Vasario sprendimas kūryboje nebebūti kunigu

Po vizito pas Šlavantų tėvelį Liudas Vasaris aiškiai susiformuoja griežtą kunigo idealą. Jo šviesoje baronienės paskolintos knygos ima atrodyti kaip pavojingas nuodas sielai. Vis dėlto jis jas jau būna perskaitęs: du modernūs romanai su erotinėmis analizėmis ir Tetmajerio poezijos tomelis. Skaitymas jį drasko: kaip kunigas jis jaučiasi kaltas, bet kaip poetas – teisina save, nes tai literatūra ir stipri meninė kalba. Tetmajerio drąsa, ryškūs vaizdiniai ir niūrus maištingumas pažadina jo vaizduotę, o kartu įkerta dar daugiau kartumo po Šlavantų tėvelio pamokslų.

Sugrįžęs į dvarą grąžinti knygų, Vasaris supranta, kad jį traukia ne tik skaitymas, bet ir ponia baronienė Rainakienė. Ji pamažu nustumia iš jo minčių Liuciją: baronienės giedra nuotaika, humoras ir pasitikėjimas savimi tirpdo Vasario asketinius pasiryžimus. Šį kartą baronienė sutinka jį jau kasdieniškai, pasiūlo pasivaikščioti parke ir parodyti vėlyvas rudens gėles. Baronas Rainakis būna užsiėmęs archyvo planais, Sokolina – savo kambaryje, todėl jie išeina dviese. Parke baronienė provokuoja Vasarį: ragina ateiti dažniau, juokiasi iš jo baimių, o galiausiai tiesiai pasako, kad jam reikia pažinti gyvenimą, nes jis talentingas ir turi daugybę galimybių.

Grįžęs Vasaris vėl pasiima knygų – šįkart jau „klasikų“ – ir sau kelia klausimą, ar kunigas galėtų taip rašyti. Atsakymas vis kartojasi neigiamas. Dvare jis prašo baronienės kunigų rašytojų pavyzdžių, o ji paaiškina, kad čia esmė ne laike, o kunigiškoje pasaulėžiūroje, kuri meną daro siauresnį, o meniniai gabumai kunigą stumia supasaulėti. Tai Vasarį priverčia peržiūrėti ir lietuvių kunigų literatūrą: jis ima matyti, kiek joje didaktikos, patoso ir suvaržymo.

Šiame etape gimsta lūžis: Vasaris nusprendžia kunigo pareigas atlikti nepriekaištingai, bet kūryboje būti ne „kunigu“, o žmogumi, rašančiu drąsiai. Baronienė dar pastebi, kad jo eisena ir veidas po truputį įgauna „kunigiškų“ bruožų – tai jį suerzina ir paskatina sąmoningai saugotis tos maskės. Tuo pat metu jis vis dažniau lankosi dvare: baronas Rainakis jį pamėgsta, kartu skaito Donelaitį, o klebonijoje tai jau pastebima – ypač Julė, kuri piktinasi kunigėlio draugyste su „ponais“ ir baronienės laisvu elgesiu.

14. Pavydas, baronienės dėmesys kitiems ir Vasario vidinis maištas

Liudo Vasario ir baronienės Rainakienės pažintis galėjo likti tik mandagių vizitų ribose, bet ją pastumia nauji įvykiai. Baronienė pastebi, kad Vasaris nėra lengvabūdis „sutanotas frantas“ – jis jautrus, talentingas, nuolat draskomas vidinės kovos. Dėl to ji pasirenka elgtis atsargiai: ne provokuoti atviru flirtu, o skatinti jį atsipalaiduoti nuo per griežtos disciplinos ir drąsiau tikėti savo gabumais.

Į dvarą atvyksta svečių: iš Lenkijos atvažiuoja ponia Kozinskienė su dukra ir sūnumi – ponu Kozinskiu. Kai Vasaris užsuka pasikeisti knygų, jis patenka į kavos popietę salione ir iškart pasijunta suvaržytas. Baronienė, priešingai, žiba, o Kozinskis tampa jos dėmesio centru. Vasariui jis atrodo tuščias, pasipūtęs dabita, nuolat lendantis su pataikavimu, komplimentais ir demonstratyvia pagalba. Net bibliotekoje Kozinskis įsiterpia kaip palydovas, todėl Vasaris, užuot ramiai rinkęsis, skubiai pasiima kelias knygas ir išeina.

Vakare kunigas neberanda sau vietos: įžeista savimeilė ir pavydas virsta apmaudu ir baronienei, ir Kozinskiui. Jis bando save tramdyti, primindamas, kad kaip kunigas neturi teisės reikšti pretenzijų, bet rezignacija greitai virsta maištu. Jis net nesupranta paprasčiausio dalyko – kad baronienė jam jau tapo daugiau nei „įdomi pašnekovė“.

Kelias dienas jis į dvarą neina, net svarsto nutraukti ryšį, tačiau galiausiai trauką nugalėti sunku. Vaikščiodamas pro parką jis netikėtai sutinka baronienę su Kozinskiu. Baronienė maloniai pasisveikina ir pakviečia į šeštadienio balių su šokiais, pridurdama dar vieną smūgį: tai jų atsisveikinimo balius, nes baronai po savaitės išvyksta. Ši žinia Vasarį perveria – apmaudą papildo gailestis ir skubos jausmas, kad kažkas jo viduje pradeda keistis, bet laikas tam tirpsta.

Prieš pat balių į Kalnynus atvyksta naujas vikaras – kunigas Petras Ramutis. Jo atsiradimas trumpam išblaško Vasarį, bet kartu sukelia nerimą: Ramutis spinduliuoja ramų dvasingumą, laikosi griežtų principų, turi didžiulę dvasinės literatūros biblioteką, meldžiasi nuoširdžiai ir disciplinuotai. Vasaris pajunta kylant vidinę antipatiją – tarsi tarp jų iškart atsirastų nematoma siena.

Šeštadienio rytą Vasario mintys sukasi apie balių. Klebonas atsisako eiti ir perspėja dėl nesmagumų, o Ramutis aiškiai pasako, kad jo vieta ne baliaus salėje. Šis paprastas atsakymas Vasarį žeidžia kaip tylus priekaištas. Ramutis ramiai paima jį po ranka ir pasiūlo visai kitą kryptį – užsukti į bažnyčią aplankyti Švenčiausiojo, dar labiau paryškindamas Vasario vidinį konfliktą tarp traukos pasauliui ir kunigo pareigos.

15. Atsisveikinimo balius Rainakių dvare: Vasario pavydas, baronienės žaidimas ir pirmasis lemtingas bučinys

Įžengęs į Kalnynų dvaro salioną, Liudas Vasaris iškart pajunta, kad yra stebimas – smalsūs žvilgsniai primena, jog jis čia vienintelis dvasininkas. Baronienė Rainakienė jį priima šiltai, pristato svečiams, o baronas Rainakis užmezga lengvą pokalbį. Pradžioje atmosfera dar vangi, tačiau netrukus suvažiuoja vis daugiau svečių, įnešdami triukšmo, juoko ir provinciško baliaus šurmulio.

Atvyksta ir kun. Laibys iš Naujapolio su dviem gimnazistais šokėjais. Laibys iškart tampa vakaro centru – sąmojis ir laisvas elgesys patraukia ponių dėmesį, o baronienė aiškiai juo žavisi. Tuo metu Vasaris pastebi, kad Kozinskis beveik nepaleidžia baronienės iš akių, o ji, pasipuošusi ir išskirtinai elegantiška, traukia visų dėmesį. Vasariui ima skaudžiai atrodyti, kad jis šį vakarą tik stebėtojas, o ne žmogus, kuriam čia atsirastų vieta.

Kai prasideda šokiai, baronienė pirmiausia šoka su Kozinskiu, o Vasaris pagaliau prisigretina prie Laibio. Kapelionas, pusiau juokais, pusiau rimtai, įspėja apie baronienės pavojingą trauką ir jos galią vyrus pakreipti į lemtingus pasirinkimus. Pokalbis sugrąžina ir Liucijos Brazgienės vardą – Vasaris nustemba, kaip toli per kelis mėnesius nuo jos nutolo.

Vakaro kulminacija tampa sagtelės „riterystės“ komedija: baronienei nutrūksta batelio sagtis, ir vyrai ima ją „medžioti“. Inžinierius Gruberis meistriškai perima iniciatyvą, o Kozinskis, puolęs pirmas, paslysta ir apsijuokia, apsitaško stearinu ir galiausiai dingsta iš saliono. Baronienė, žaismingai palaikydama Gruberį, paskiria jį savo „riteriu“, o pats flirtas pasidaro viešas ir beveik teatrališkas. Vasariui tai kelia ne tik pavydą, bet ir naują nerimą: jis aiškiai mato, kaip lengvai baronienė įsitraukia į žaidimą.

Prie bufeto baronienė staiga duoda Vasariui ženklą – pasako Gruberiui, kad eis į biblioteką paimti valso gaidų. Vasaris pasinaudoja proga ir, apsimesdamas, kad ateina tik atsisveikinti, nueina paskui ją. Bibliotekoje baronienė, pavargusi nuo triukšmo, kalba su užuojauta, paliečia jo ranką ir išklauso jo kartėlį: jis jaučiasi nereikalingas, prislėgtas, prastai pritampantis.

Kai Vasaris prisipažįsta, kad jam atrodė, jog ji buvo užimta Kozinskiu ir Gruberiu, baronienė staiga supranta esmę – tai pavydas. Ji nusijuokia, tuomet netikėtai pabučiuoja Vasarį ir, palikdama jį sukrėstą bei apsvaigusį, išeina atgal į salioną, dar mestelėdama kvietimą ateiti atsisveikinti kitą dieną. Vasaris išvyksta į naktį apimtas naujo tikėjimo ir svaigaus jausmo: pirmasis lūžis įvyko, o jo vidinis pasaulis jau nebegrįš į ankstesnę ramybę.

16. Paskutinis susitikimas su baroniene, pažadas sugrįžti ir Vasario vienatvė po jos išvykimo

Ketvirtadienį baronienė Rainakienė nerimsta: ji svarsto, ar kun. Liudas Vasaris ateis po baliaus įvykio, ar pasitrauks, išsigandęs jos drąsos. Nors ji įpratusi į santykius neinvestuoti širdies, šįkart pagauna save laukiant ir net prisipažįstant poniai Sokolinai, kad kunigas jai ima rūpėti. Sokolina pašaipiai abejoja – esą Vasaris per „nekaltas“, o baronienė atvirai pasako, kad būtent tas kuklumas ir traukia: ji nori būti vedlė, o ne stebėtoja.

Vasaris ateina tyčia kavos valandą, kad bibliotekoje neliktų dviese. Salione jis randa baroną, baronienę, Sokolina ir Kozinskių šeimą. Baronienė elgiasi ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę, ir tai Vasariui leidžia įkvėpti. Jis su palengvėjimu pastebi, kad Kozinskis atšalęs: nebešokinėja aplink baronienę ir nebeužgožia kitų.

Atsisveikinant baronienė nusiveda Vasarį į biblioteką – pretekstas knygoms grąžinti ir palikti jam skaitymo „atsargą“ žiemai. Ten jų pokalbis tampa atviresnis: Vasaris prisipažįsta, kad jo širdis jau įsitraukė, o mintis, jog visa tai galėjo būti tik žaidimas, jam būtų skaudi. Baronienė atsako, kad pažintis jai davė ne tik malonumo, bet ir širdies – ir užsimena apie pavasarį, kai jie galėtų tęsti santykį. Vasariui toks „suplanuotas“ meilės tonas nepatinka: jis meilę jaučia kaip stichiją, o kaip kunigas bijo net ištarti tai garsiai.

Baronienė pasakoja apie užsienio miestus, kurortus, prabangą ir meno pasaulį, ir Vasario vaizduotė užsidega: jis regi kitokį gyvenimą, kurį norėtų patirti. Ji aiškiai pastumia jį link minties, kad kūrybai reikia pažinti gyvenimą, o ne vien skaityti. Išeinant ji dar kartą impulsyviai pabučiuoja – Vasaris tai priima kaip nuoširdumo ženklą ir parsineša į vikariatą viltį, kad pavasarį ji sugrįš.

Grįžęs jis dar aštriau pajunta kontrastą: dvare liko šiluma ir gyvumas, o čia – tušti kambariai, šykštus klebonas, svetimas Ramutis ir sunki pareiga. Per vakarienę klebonas užsimena, kad tokia draugystė gali baigtis skandalu, o Vasaris pirmą kartą atvirai jam atkerta, primindamas, kad pats klebonas niekada nesiūlė tikros konfratrų draugystės. Po šio susirėmimo kun. Ramutis ima subtiliai klausinėti, apžiūri Vasario knygas – Vasaris tai priima kaip tyrimą ir jo antipatija sustiprėja.

Likęs vienas Vasaris ima kankintis: ar bučinys buvo nuodėmė ir ar jis gali rytoj teikti sakramentus ramia sąžine. Jis net atsiverčia moralinę teologiją ir nusprendžia, kad tai greičiau lengva nuodėmė, bet vis tiek bijo išpažinties pas kleboną ar Ramutį – kad šie iškart supras, apie ką kalba. Sekmadienį jis dar kartą pamato baronienę bažnyčioje: ji elgiasi rimtai, be jokio žvilgsnio, ir Vasaris trumpam atsigauna – bent čia viskas turi likti švaru.

Pirmadienį, eidamas pro dvarą, jis pamato uždaromas langines ir ratų vėžes purve: baronienė jau išvažiavo. Parkas atrodo šaltas, nejaukus, o jam pačiam lieka tik liūdesys ir sunkiai velkami purvini batai – tarsi išorinis ženklas, kad prasidėjo ilga, klampi vidinė žiema.

17. Baronienei išvykus: Vasario kūrybos atgimimas, eilėraščių publikavimas ir konfliktas su Ramučio dvasine kontrole

Išvažiavus baronienei, kun. Liudą Vasarį užgula ilgas, pilkas laikas: adventas, niūrūs vakarai, daugiau darbo bažnyčioje ir dažnesni ligonių lankymai. Vis dėlto laisvo laiko netrūksta, tik jis tampa sunkus – Vasaris nerimsta, nebegali susikaupti nei skaitymui, nei ramiai veiklai. Galvoje sukasi padriki prisiminimai: baronienės, kapeliono Laibio, Šlavantų tėvelio žodžiai, o kartu kyla dvi priešingos vizijos – būti pavyzdingu kunigu arba tapti rašytoju, kuris pagaliau įrodytų savo vertę.

Tuo metu jo būseną akylai stebi kun. Petras Ramutis. Jis jau pažįsta Vasario kūrybą, yra skaitęs jo eiles ir nujaučia pavojų: dvaro pažintys, knygos, baronienės įtaka galėjo per stipriai pajudinti jauno kunigo vidų. Ramutis neskuba spausti, laukia, kol Vasaris aprims ir bus imlesnis pagalbai.

Po kiek laiko Vasaris iš tiesų nusiramina ir vieną dieną nueina į tuščius, nekūrenamus dvaro rūmus pasiimti knygų. Bibliotekoje jį pasitinka šaltis, dulkių sluoksnis, uždengta sofa – erdvė, kurioje neseniai buvo jauku, dabar atrodo svetima. Šis apsilankymas galutinai parodo, kad baronienė tapo tolima, o praeitis – lyg uždengta rūku.

Grįžęs jis nori vėl rašyti. Tačiau tiesiogiai apie meilę jis negali: kunigiška tapatybė jį stabdo, o saldi, apsimestinė „kunigų lyrika“ jam taip pat atgrasi. Todėl jis pasirenka netiesioginę kalbą – kuria simbolius ir susikuria Nepažįstamosios vaizdinį, į kurį susilieja ir Liucės, ir baronienės patirtys. Dvaras jo vaizduotėje virsta paslaptinga pilimi, kelionės – mėlynais toliais, o jis pats – klajūnu, vedamu Žvaigždės ar Saulės.

Parašytą eilėraščių ciklą jis išsiunčia į žurnalą, ir eilės išspausdinamos. Aplinkiniai atpažįsta potekstę: Kalnynų vikaras aiškiai ilgisi moters, todėl prasideda spėlionės, kas slypi už simbolių. Ramutis perskaito ir sunerimsta dar labiau – jam per daug aišku, kas yra „Pilis“ ir kas gali sugrįžti pavasarį.

Tada Ramutis pereina prie veiksmų: jis pakviečia Vasarį į pasivaikščiojimą žiemos mišku, kur pokalbis pasisuka į kūrybos šaltinius. Ramutis gina mintį apie Dievo poeziją ir šventųjų literatūrą, o Vasaris vis aiškiau jaučia, kad jo kelias – per žmogaus širdį. Kai Ramutis ima kalbėti apie Vasario eiles kaip kunigui „netinkančias“, Vasaris ginasi esmine fraze: jis nori būti poetu, tarsi atskirtu nuo kunigo. Ramutis perspėja, kad taip neįmanoma: kiti vis tiek skaitys jo tekstus kaip kunigo, o tai gali tapti papiktinimu visai Bažnyčiai.

Po šio pokalbio Ramutis dar labiau sustiprina „globą“: ragina nebeimti knygų iš dvaro, užverčia Vasarį savo teologine lektūra, siūlo bendras meditacijas ir griežtą dienotvarkę. Iš pradžių Vasaris paklūsta, bet netrukus jam tai tampa nepakeliama kontrolė: ankstyvas kėlimasis, priminimai, priekaištai dėl brevijoriaus ir retesnės išpažinties augina vidinę priešpriešą.

Galiausiai Ramutis patiria smūgį: jis pamato Vasarį vėl grįžtant iš dvaro su knygų ryšulėliu. Tai ženklas, kad kova dėl Vasario krypties dar tik įsibėgėja.

18. Kelionė į Naujapolį: Liucijos gyvenimo pokytis, Bažnyčios iliuzijų griūtis ir Vasario sprendimas atsisveikinti su praeitimi

Praėjus porai mėnesių po baronienės išvykimo, kun. Liudo Vasario mintyse netikėtai atgyja ponia Liucija Brazgienė. Ilgais žiemos vakarais, pavargęs nuo kun. Petro Ramučio asketiškų pamokslų ir kontrolės, jis grįžta į klierikavimo laikus: prisimena jauną, žaismingą Liucę, naivias svajones ir sąžinės graužatį. Mintyse jis lygina Liucę su baroniene Rainakiene: baronienė jam vis dar kelia nerimą ir trauką, o Liucė atrodo kaip artima, sava praeitis, kurios šilumos Kalnynuose dabar labai trūksta.

Proga ištrūkti atsiranda apie Užgavėnes. Kelionę į Naujapolį Vasaris priima kaip šventę – rogių kelias, minkštesnis oras ir pirmi pavasario ženklai suteikia jam lengvumo ir vilties. Pirmiausia jis užsuka pas pralotą Girvydą. Pokalbis jį sukrečia: pralotas kritikuoja „per daug padangišką“ Ramutį ir aiškina, kad parapijai reikia aktyvių, gyvenimą jaučiančių kunigų, kurie gebėtų veikti visuomenėje ir „užimponuoti pasauliui“. Vasariui ima byrėti idealizuotas tikėjimas Bažnyčios vyresnybės kriterijais, ir jis dar labiau nori pasitikrinti nuomonę pas kapelioną Laibį.

Vis dėlto pirmiausia jis nueina pas daktarą Brazgį ir Liuciją. Jie džiaugiasi svečiu, Vasaris jau laikomas pripažintu poetu, o jų namuose jis pajunta šiltą, draugišką poros ryšį. Tačiau kartu jis pastebi pokyčius: Liucija papilnėjusi, praradusi ankstesnį spindesį, o tarp sutuoktinių vykstantys žvilgsniai jį verčia jaustis tarsi pašaliniu. Netrukus jis supranta esmę – Liucija nėščia. Šis atradimas jam sukelia keistą nusivylimą ir aiškų lūžį: ankstesnė romantinė istorija užsiverčia, o jo jausmai Liucijai natūraliai persikelia į pagarbą ir prietelingumą. Liucija, ramiai ir net šmaikščiai, įtraukia jį į ateitį – kviečia tapti kūmu, o užuominos apie baronienę parodo, kad miestas jau turi savų gandų.

Išėjęs iš Brazgių, jis aplanko kun. daktarą Laibį, kurio namų aplinka – knygos, prietema ir keisti simboliai – dar labiau sustiprina rimties ir paslapties nuotaiką. Vasaris išdėsto pokalbį su pralotu, o Laibys ciniškai, bet logiškai paaiškina: Bažnyčia šiandien kovoja dėl vietos šiame pasaulyje, naudoja prestižą, prabangą ir įtaką, nes tai veikia minias lengviau nei evangelinis nusižeminimas. Šios mintys Vasariui susijungia su praloto kalba ir palieka kartų blaivumo skonį.

Grįžęs jis dar kelias dienas gyvena atsisveikinimu su jaunystės Liucės vaizdiniu. Galiausiai gimsta sprendimas: jis pradeda rašyti ilgą eilėraščių ciklą, kuriame simboliškai pažymi savo jausmų kelią, ir šįkart pasiryžta nebeskaičiuoti, ką apie tai pasakys Ramutis, Girvydas ar Naujapolio ponios.

19. Kalėdojimas Paliepiuose: pareiga, gėda ir kaimo „politika“

Kun. Liudas Vasaris vis aiškiau supranta, kad parapijos darbas jam nėra natūralus: išpažinčių klausymas greitai tampa rutina, o pamokslai – nuolatine kančia. Jis neturi improvizacijos talento, todėl kiekvienas lipimas į sakyklą jam virsta vidine panika. Kai netikėtai suserga kun. Ramutis, Vasariui tenka per valandą pasiruošti pamokslui. Kritišką akimirką iš rankų išsprūsta lapelis su planu ir nusklendžia į žmones, o pamokslas trunka vos kelias minutes. Per pietus klebonas jį pašiepiamai „perveria“ ironija, leisdamas suprasti, kad poezija ir dvaro knygos nepadeda kunigui sakykloje.

Po Kalėdų prasideda kalėdojimas. Nors didžiąją dalį pelningiausių maršrutų pasiima klebonas ir pirmasis vikaras, Vasariui vis tiek tenka keli kaimai. Vieną dieną klebonas liepia jam važiuoti į Paliepius, pats pasilikdamas namie dėl karvės veršiavimosi. Vasaris su vargonininku, zakristijonu ir kitais palydovais leidžiasi rogėmis – tradiciškai važiuoja trejos rogės, o nuotaiką kelia varpeliai, vaišės ir nuolatinis „įkaitimas“ nuo šeimininkų gėrimų.

Paliepiuose jis nuo pat pradžių jaučia, kad kalėdos rinkimas ir pinigų ėmimas jam koktus. Neturtingo kampininko troboje šeimininkai įspaudžia smulkius pinigus, teisindamiesi skurdu, o Vasaris bando atsisakyti, bet galiausiai paima. Palydovai garsiai išplūsta vargšus kaip apsimetėlius, ir kunigui tenka atiduoti pinigus jiems, kad tik ištrūktų iš nejaukumo.

Pasiturinčio ūkininko namuose viskas sklandžiau: vaišės, juokai, vaikai „kala“ katekizmą, o šeimininkė viską paverčia linksma scena. Tačiau tikras dienos mazgas užsiveržia pas Žodelį, turtingiausią kaimo ūkininką, dėl kurio klebonijoje seniai tvyro įtampa: jis vadinamas „pirmeiviu“ ir „ciciliku“, nes drįsta konkuruoti ir kritikuoti klebono įtaką. Žodelis sąmoningai pervilioja pietus į savo namus, papirkinėja vargonininką, o atvykęs mokytojas (klebono priešas) demonstratyviai giria Vasarį kaip poetą ir renkasi „neutralią teritoriją“ pažinčiai.

Diena baigiasi įsižeidusiais kaimynais, dirbtine mandagybe ir nuovargiu. Tik grįžtant mėnesienoje, skambant varpeliams ir matant žvaigždėtą dangų, Vasaris pagaliau atsikvepia – tyli kelionė namo tampa vieninteliu atlygiu už visą nemalonią pareigos naštą.

20. Apkalbos po kalėdojimo, konfliktas su klebonu ir Julės sekimas

Kitą rytą kun. Liudas Vasaris ramiai pergalvoja pirmąjį kalėdojimą ir vis aiškiau pamato, kad kalėdojimas mažai susijęs su tikra pastoracija: turtingiesiems tai tampa vaišėmis ir prestižu, o vargšams – skaudžia pareiga atiduoti paskutinį skatiką. Jį sukrečia ir kita detalė: jo poezija pasiekia kaimą, ją skaito mokytojas, gali interpretuoti ir ūkininkai, todėl kunigo ir poeto konfliktas dar labiau išryškėja.

Netrukus kalėdojimo pasekmės virsta intriga. Brostvininkas ir ypač jo žmona pradeda skleisti apkalbas, esą Vasaris pas Žodelį „baliavojo“ su bedieviais, rašo į laikraščius, o mokytojas tuo džiaugiasi. Klebonas tai priima kaip rimtą nusižengimą ir garsiai bara Vasarį dėl „tvarkos“ nesilaikymo, kartu menkindamas jo kūrybą. Vasaris supyksta ir paprašo klebono nedaryti pastabų girdint tarnaitei Julei, tačiau pokalbis tik dar labiau atšaldo jų santykius.

Tuo metu Julė ima dar aktyviau sekti Vasarį. Ji jaučia jam simpatiją, bet kartu pavydi ir piktinasi jo ryšiais – anksčiau su dvaru, dabar su „pirmeiviais“. Įsitikinusi, kad klebonas nori kunigėlio atsikratyti, ji tampa nuolatine informatore: ką nugirsta ar pamato, viską nuneša klebonui. Vasarį tai siutina – jis Julę ima atvirai nekęsti, ypač dėl jos įkyrių ir nenuoširdžių išpažinčių, kuriomis ji bando jį paveikti.

Atėjus gavėniai, darbo bažnyčioje daugėja: egzekvijos, giedojimai, vis ilgesnės išpažintys. Viena iš nedaugelio jam artimų dalių tampa gedulingos apeigos (Officium defunctorum) – jos suteikia rimties ir gilesnio dvasinio jausmo. Tačiau viską išblaško uždūšinis rožančius, kurio monotoniškas kartojimas jį erzina ir persekioja mintyse.

Artėjant Velykoms, klausyklos apgultos nuo ryto iki vakaro. Vasaris nustoja skaityti ir rašyti, jaučiasi smaugiamas tempo, ima veikti kaip automatas. Po Velykų lengviau atsikvepia, bet uolumas nebegrįžta: santykiai su kun. Ramučiu atšąla, o jo pamaldumas Vasariui ima atrodyti kaip siaurumas ir gyvas priekaištas. Pavasarėjant Vasaris vis dažniau žvilgčioja į dvarą ir vaikšto pro užvertas rūmų langines, jausdamas, kad vidinė tuštuma niekur nedingsta.

21. Pavasaris Kalnynuose: ramybė gamtoje, poezijos sugrįžimas, Brazgių vaiko krikštynos

Šiltos gegužės dienos Kalnynuose grąžina kun. Liudui Vasariui lengvumą: jis vėl tampa svajingas, labiau atviras pasauliui, o gamta ima veikti kaip vidinis vaistas. Tuo pat metu visi trys kunigai gyvena atskirai: klebonas pasineria į ūkį ir maldas, kun. Ramutis rūpinasi vaikais ir pamaldomis, o Vasaris daug laiko praleidžia sode, šilelyje ir prie ežerėlio už dvaro.

Ramutis išsiskiria kaip puikus katekizuotojas – vaikai jį myli, klausosi, o jis moka paprastai ir šiltai aiškinti tikėjimą. Vasariui sekasi prasčiau: jis nesukuria saugios nuotaikos, todėl vieni jo bijo, kiti ima triukšmauti. Antras Ramučio rūpestis – gegužinės pamaldos. Moterėlės puošia altorių, o Ramutis net susiremia su klebonu, kad išgautų pakankamai žvakių. Pamaldos tampa gražiu, kasdienybės nerutuliuotu epizodu, kuriame Vasaris jaučiasi stipresnis: gieda mišias ir litaniją, panyra į smilkalų, vaško ir alyvų kvapą, o minios giedojime trumpam „ištirpsta“.

Vis dėlto jis vis labiau vengia Ramučio ir ieško vienumos gamtoje. Po pasivaikščiojimų grįžta nurimęs, o vakare, apsukęs ratą aplink bažnyčią, ties didžiuoju altoriumi kartais patiria trumpą, bet giliai jaudinantį pamaldumo momentą.

Vieną dieną, eidamas pro dvaro parką, Vasaris pamato atvertus langus, išneštus baldus ir tvarkomus gėlynus – ženklą, kad dvaras bunda. Jis nesiryžta klausti, kada grįš Rainakiai: jam saldesnis pats laukimas. Tą vakarą jis parašo eiles apie užkeiktus rūmus ir prabundančią karalaitę – savo vidinę nuotaiką paversdamas simboliu.

Tačiau netrukus ateina kvietimas iš Naujapolio: ponai Brazgiai prašo būti jų sūnaus krikšto tėvu. Vasaris važiuoja nenoromis – jam tai atrodo proziška, o mintys vis tiek sukasi apie baronienės sugrįžimą. Krikštynose jis sutinka kanauninką Kimšą, pralotą Girvydą, kapelioną Laibį ir keistai agresyvią, garsiai juokaujančią kūmą, kuri jį stumia į komišką dėmesio centrą.

Pats krikštas namuose atrodo iškilmingas, nors kūdikis verkia, o po ceremonijos viskas persikelia į puikius pietus ir tostus. Prie stalo įsiplieskia politiniai ginčai: Girvydas pranašauja, kad Europoje „pakvipo paraku“, Laibys stoja į vieną pusę, Kimša ginčijasi, o Vasaris labiau stebi Liuciją – dabar ji jau motina, kurios žvilgsniai nebe koketiški, o nukreipti tik į sūnų. Išvažiuodamas jis supranta, kad jų ankstesnė istorija galutinai užversta, o keisčiausia iš visos dienos jam lieka mintis: ar karas apskritai įmanomas Lietuvoje?

22. Baronienės sugrįžimas: dingęs laiškas, išpažinties šokas ir pavojingas suartėjimas

Birželio pradžioje į Kalnynus grįžta baronienė Rainakienė kartu su ponia Sokolina, o baronas dar tebėra išvykęs gydytis. Pirmoji žinią į kleboniją atneša Julė – su pavydu ir pasipiktinimu ji iškart užduoda toną: Vasaris supranta, kad nuo šiol jo žingsniai į dvarą bus stebimi. Klebonas reaguoja pašaipiai, kun. Ramutis – įtariai globėjiškai, o Julės uolumas tampa tikru šnipinėjimu.

Baronienė, grįžusi į dvarą, prisimena kun. Liudą Vasarį, pastebi, kad biblioteka sutvarkyta, ir nori greitai atnaujinti bendravimą. Ji parašo kvietimo laiškelį ir perduoda jį per kambarinę. Tačiau laišką Vasario kambaryje randa Julė. Iš pavydo ir „šventumo“ logikos ji laišką paslepia, o baronienė dvi dienas veltui laukia atsakymo. Įžeista ambicija ir nuobodulys ją paskatina nuspręsti: ji Vasarį dar išbandys.

Tuo metu Vasaris išgyvena vidinį atgimimą: baronienės grįžimas jam kaip šventės pažadas. Jis tvarkosi, rūpinasi išvaizda, net pasikirpa plaukus, bet, negavęs jokio ženklo, ima abejoti ir vengia dvaro. Galiausiai, eidamas pro parką ir girdėdamas fortepijoną, jis pamato baronienę su Sokolina jojančias. Vasaris tikisi bent žvilgsnio ar kvietimo, tačiau baronienė šaltai praeina pro šalį, tarsi jo nepažinotų. Šis epizodas jį sugniuždo: jis grįžta su pažeminimo jausmu ir mąsto, kad moterų žavesys, priartėjęs per arti, neišvengiamai virsta kartėliu.

Netrukus įvyksta lemtingas lūžis: prieš mišias, klausydamas išpažinčių, Vasaris pajunta stiprų kvepalų kvapą ir supranta, kad prie klausyklos – baronienė. Ji išpažįsta retai, atsainiai žiūri į atgailą, atvirai kalba apie neištikimybę, meilužį ir santuokos tuštumą, o svarbiausia – prisipažįsta kadaise pabučiavusi kunigą ir tebemyli kunigą dabar. Vasarį drasko keli jausmai: kunigiška pareiga verčia klausinėti, bet kaip vyrą jį užlieja pavydas, smalsumas ir šokas. Vis dėlto jis suteikia išrišimą, matydamas, kad baronienės sąžinė suformuota kitaip, o viešas skandalas būtų neišvengiamas. Baronienė priima Komuniją, o davatkos ir klebonija jau ruošiasi apkalboms.

Po šios išpažinties baronienė ir Vasaris tampa surišti stipriau nei bet kada: jis jaučiasi įžengęs į jos intymų pasaulį, nors tai ir žemina, ir vilioja. Vasaris ryžtasi pats nueiti į dvarą, atsargiai „mėtydamas pėdas“. Ten baronienė priima jį šiltai, paaiškėja dingusio laiško istorija, ir jų bendravimas iškart įkaista: saulėtas parkas, kontrastas tarp juodos sutanos ir balto rūbo, artumas salione prie knygų ir kelionių albumų kuria pavojingą įtampą.

Galiausiai baronienė tiesiai užsimena apie išpažintį ir jausmus. Vasaris bando atsitraukti, sakydamas, kad kas buvo klausyklėje – ne jo sfera, bet ji tyčia priartėja ir trumpu, provokuojančiu gestu patikrina jo ribas. Jis akimirkai pasiduoda, bet baronienė ištrūksta ir palieka jį su pažadu: ateiti rytoj.

23. Klebonijos kontrolė, Julės išdavystė ir Vasario maištas

Vakare kunigas Liudas Vasaris pagaliau ryžtasi atvirai pasikalbėti su Jule apie dingusį laišką. Spaudžiama klausimų, ji painiojasi pasiteisinimuose, kol galiausiai prisipažįsta, kad laišką perdavė klebonui. Tai Vasarį sukrečia: jis suvokia, jog privatus baronienės raštas tapo kontrolės ir spaudimo priemone. Netrukus pokalbis su klebonu, laistančiu daržą, patvirtina blogiausias nuojautas – laiškas nebus grąžintas, jis laikomas „dokumentu“, galinčiu pasiekti vyskupiją.

Ši žinia sukelia Vasariui nerimą ir savianalizę. Jis ima galvoti apie bausmę ir galimą perkėlimą į tolimą parapiją, apie viešą pažeminimą ir nuolatinį sekimą. Vidinis konfliktas paaštrėja: kaip jaunas vyras ir poetas jis jaučia teisę į žmogišką artumą, tačiau kaip kunigas suvokia, kad pašaukimo ribos peržengiamos. Kaltės jausmas tampa savotiška saviplaka – Vasaris ima bausti save mintimis dar griežčiau, nei galėtų bet kokia vyresnybė.

Kelias dienas jis sąmoningai nesilanko dvare, bet įtampa neatslūgsta. Vieną ramų vakarą, klausydamasis sodo garsų ir temstančio dangaus, Vasaris išgirsta lengvus žingsnius. Netikėtai pasirodo baronienė Rainakienė, pati atėjusi į vikariatą. Jos apsilankymas suardo jo gynybą: ji iškart pastebi jo būseną, išklauso apie klebono ketinimus ir ramina, ragindama neaukoti dabarties dėl baimės ateičiai. Baronienė kviečia gyventi šviesiau, pasitikėti savimi ir nebijoti jaunystės.

Šį pokalbį slapta stebi Julė, pasiklausiusi po langu, ir tai dar labiau sustiprina Vasario pasiryžimą nebesitraukti. Kitą dieną, nepaisydamas klebonijos pašaipų ir kun. Ramučio nerimo, jis ryžtingai eina tiesiai į dvarą. Parke, žaisdamas kroketą su baroniene ir ponia Sokolina, jis pajunta gyvybę ir laisvę. Vėlesnis ramus pokalbis salione išryškina jų santykių esmę: tarp jų gimsta draugiškas, dvasinis artumas, kuriame erotika lieka nuošalyje, o svarbiausia tampa palaikymas ir kūrybinis paskatinimas.

Šis laikotarpis Vasariui tampa laimingiausiu pirmųjų kunigavimo metų tarpsniu. Baronienė jį drąsina kaip poetą, stiprina pasitikėjimą savimi ir skatina neatsisakyti ambicijų. Nors sąžinės dvejonės niekur nedingsta, Vasaris pradeda suvokti, kad ši moteris jam – likimo figūra, pakeitusi jo mąstymą apie meilę, kūrybą ir patį gyvenimo kelią.

24. Praloto Girvydo pokalbis, klebono skundas ir karo pradžia, atverianti Vasariui išėjimo galimybę

Vieną dieną kunigas Liudas Vasaris, grįžęs iš dvaro, randa laišką iš praloto Girvydo: šis skubiai kviečia atvykti į Naujapolį. Vasaris nujaučia, kad kalba suksis apie klebono Platūno skundą ir jo santykius su baroniene Rainakiene. Nuvykęs jis iš tiesų sutinkamas griežtai, tačiau netrukus pralotas „tardymą“ paverčia ironija: parodo baronienės laiškelį kaip „įrodymą“ ir atvirai pasišaipo iš klebono uolumo. Vasaris pateikia savo versiją – dvaro biblioteka, knygos, pamokos baronui, keli mandagūs vizitai, o baronienės atėjimas į vikariatą pristatomas kaip atsitiktinis, trumpas.

Pralotas pasiaiškinimu patenkintas, bet perspėja: būk atsargus, kad nebūtų viešo papiktinimo, o dar labiau – kad paties Vasario poezija netaptų aštresniu kaltinimu nei klebono skundas. Vis dėlto Girvydas neužtikrina, kad Vasaris liks Kalnynuose: jei klebonas užsisėdo, perkėlimas gali būti naudingas pačiam Vasariui.

Staiga pokalbio tonas pasikeičia – pralotas pereina prie naujienų apie Europą. Jis kalba apie sosto įpėdinio nužudymą Serbijoje ir piešia grandininę reakciją: Austrija prieš Serbiją, Rusija įsitraukia, Vokietija stoja į karą. Pralotas paskelbia, kad Europoje „pakvipo paraku“, ir net pasiūlo Vasariui: jei prasidės karas, bėgti į Rusiją ir stoti į Akademiją, nes talentui reikia mokslo. Ši mintis Vasarį ir gąsdina, ir vilioja – karo šešėlyje jis pamato išsivadavimo galimybę.

Naujapoly jis dar užsuka pas Brazgius: daktaras Brazgys tyliai nerimauja dėl mobilizacijos ir šeimos likimo, o Vasaris, nors bando raminti, pats jaučia, kad kruopščiai saugomas saugumas ima trupėti. Grįžęs į Kalnynus jis apie tai garsiai nekalba, o dvare baronienė iš pradžių linkusi netikėti karo realumu.

Praeina kelios savaitės: Vasaris tampa atsargesnis, o Kalnynuose vyksta Škaplierinės atlaidai – suvažiavę kunigai, atvykę bičiuliai Petryla ir Kasaitis, pasirodo ir Šlavantų tėvelis. Vasarį vis labiau spaudžia jausmas, kad jis svetimėja kunigų luomui: bendros kalbos mažėja, o vidinės gijos silpsta.

Tada ateina lūžis. Baronienė gauna telegramą: baronas Rainakis grįžta netikėtai, ir Vasaris pirmas garsiai sujungia tai su karo nuojauta. Netrukus pats baronas įsiveržia į kleboniją ir praneša: liepos 28 d. Austrija paskelbė karą Serbijai, netrukus įsitrauks ir didžiosios valstybės. Klebonijoje pirmą kartą visi trys kunigai – Platūnas, Ramutis ir Vasaris – pajunta bendrą grėsmę: net klebonui neberūpi ankstesni konfliktai, o Ramutis skuba į bažnyčią melstis.

Greitai paskelbiama visuotinė mobilizacija: jauni vyrai plaukia į valsčių, bažnytkaimis suūžia, tarp pašauktųjų – ir pažįstami žmonės, net zakristijonas Petras. Dvare nerimas stiprėja: ponios nori vykti į Peterburgą, baronas svyruoja, tarsi sustingęs prie žemėlapių. Galiausiai Vasaris su baroniene ir Sokolina pamato tikrą karo veidą: plentu į vakarus slenka pilkos kareivių eilės ir vežimų virtinės. Grįždami jie beveik nekalba.

Atsisveikindama baronienė jau kalba praktiškai: reikia dokumentų pas pralotą ir galbūt kelionės į Peterburgą, siūlydama, kad Vasaris spėtų vykti kartu. Jam tai skamba kaip staiga atsidariusi duris – ir jo krūtinėje tarsi suplazda vilties sparnai.

25. Rainakių išvykimas, paskutinis Vasario ir baronienės atsisveikinimas ir karo įsiveržimas į Kalnynus

Pagaliau paskiriama ponų Rainakių išvykimo diena. Baronas Rainakis, ilgai delsęs, vieną rytą netikėtai įsako ruoštis kelionei – paskubomis, lyg bijodamas nebespėti. Paskutinį vakarą kunigas Liudas Vasaris ateina atsisveikinti. Dvaro rūmai jau panašūs į sandėlį: salione mėtosi dėžės ir lagaminai, visur skuba, trūksta tvarkos. Baronienė Rainakienė ir ponia Sokolina stengiasi išsivežti viską, ką įmanoma, o nuotaika sunkėja.

Arbata geriama atviroje verandoje, nes vakaras šiltas ir ramus, bet visi prislėgti. Baronas tylus, nervingas, tarsi pasimetęs. Sokolina mąsto, ar nieko nepamiršo. Tik baronienė bando laikytis – net pajuokauja apie karą ir kareivius, apsistojusius dvare. Tačiau Vasariui tai nejuokinga: jis aiškiai jaučia, kad baronienės išvykimas jam reiškia vienatvę, grįžimą į pilką kasdienybę ir prarastą vidinę atramą. Jo galvoje vis stipriau gimsta sprendimas: jis turi ištrūkti iš Kalnynų ir ją pasivyti.

Kai ima temti, netikėtai iš toli pasigirsta duslus, grėsmingas dundėjimas – tarsi griaustinis, tik danguje nė debesėlio. Po kiek laiko dundesys pasikartoja, ir baronas, išbalęs, skuba prie savo žemėlapių: karas realiai „įeina“ į šį vakarą. Sokolina atsisveikina, o baronienė pakviečia Vasarį pasivaikščioti po parką. Jie eina šoniniu taku, apžėlusiu serbentų krūmais, kalbasi apie pažinties pabaigą ir tai, kaip karas sutrauko ryšius. Vasaris pirmą kartą taip atvirai parodo, kad jam baronienė buvo šviesiausias pragiedrulys, o karo nuojauta jame sukelia maištingą troškimą viską „nuplauti“ ir pradėti iš naujo.

Jiems vaikštant, armotų šūviai vėl ir vėl perskrodžia vakarą. Baronienė dar kartą padrąsina Vasarį – gyventi drąsiau, siekti daugiau, nebijoti laimės. Prie verandos jie atsisveikina: paskutinis artumas, paskutinis bučinys, tarsi tylus pažadas, kad ši pažintis buvo daugiau nei paprasta draugystė.

Naktį Vasaris ilgai neužmiega, o jau kitą dieną Kalnynuose prasideda karo darbas: suvaromi žmonės, kareiviai verčia kasinėti apkasus, tiesia spygliuotas užtvaras, niokoja laukus – net klebono Platūno avižas ir miežius. Atvykę karininkai apžiūri bažnyčią ir praneša šiurpią žinią: bažnyčios bokštą gali tekti nugriauti, kad jis netaptų orientyru priešui. Klebonas palūžta, praranda ankstesnį kietumą, o Vasarį jau net vadina vardu, nebeieškodamas konflikto.

Tuo metu kunigas Ramutis išlieka tvirtas savo ritme: dirba kaip dirbęs, tik įveda kasdienines maldas – noveną ir rožinį, kad Dievas atitolintų karo nelaimę. Kalnynus užgula jausmas, kad pasaulis persiverčia – ir niekas nebegrįš į ankstesnę tvarką.

26. Pasirengimas išvykti į Akademiją, karo chaosas ir Kalnynų bažnyčios bokšto sunaikinimas

Po sprendimo susprogdinti Kalnynų bažnyčios bokštą kunigas Liudas Vasaris skuba į Naujapolį pas pralotą Girvydą – jam reikia sutvarkyti išvykimą į Akademiją ir gauti vyskupo leidimą. Pralotas neabejoja: Kalnynuose Vasaris dabar „perteklinis“, o karas gali net priversti visus trauktis į Rusiją. Jis perspėja, kad rusų puolimas Vokietijoje nereiškia saugumo – frontas gali greitai priartėti prie Lietuvos, todėl dokumentus būtina gauti kuo greičiau.

Mieste Vasaris mato karo kasdienybę: kareivių pilna gatvėse, dunda vežimai, girdisi šūksniai ir keiksmai. Čia jį netikėtai pasiveja kunigas Stripaitis. Miesto sode jie aptaria karo grėsmę ir planus bėgti į Rusiją: Stripaitis atvirai sako, kad pusė Lietuvos gali būti išgabenta, o Rusijoje atsivers „plati dirva“ veiklai. Pokalbis trumpam nuslysta ir į asmeniškumus – Stripaitis primena baronienę Rainakienę, o Vasaris vengia išsiplėsti.

Vasaris užsuka pas Brazgius, bet sužino, kad daktaras Brazgys mobilizuotas, o ponia Liucija su mažuoju Vytuku jau išvykusi pas dėdę – kanauninką Kimšą. Sukrėstas jis nueina pas kapelioną Laibį, kuris, nors ir kandus, papasakoja smulkiau apie mobilizaciją ir pataria Vasariui važiuoti į Akademiją – bent taip jis turės šansą ištrūkti iš parapijos rutinos.

Grįžęs į Kalnynus, Vasaris gyvena laukimu, kol pagaliau gauna kurijos voką: vyskupo leidimas, liudijimai ir dokumentai rankose – jis jau beveik išvykstantis. Dar aplanko tėviškę: tėvai džiaugiasi, bet motina verkia, o tėvas blaiviai sako, kad gal ten bent bus saugiau. Tada Vasaris vyksta į Kleviškį pas kanauninką Kimšą ir ponią Liuciją; jie guodžiasi, kad karas greit baigsis, tačiau netrukus viską perverčia nauji ženklai.

Atsisveikinimo proga namuose surengiamos kuklios „išleistuvės“, bet nuotaika niūri. Liucija pasiūlo pasivaikščioti į Aušrakalnį – ten jų prisilietimai ir tyla primena senus jausmus, nors jie vengia apie tai kalbėti. Staiga nuo vieškelio pasirodo gurguolės ir besitraukiantys būriai: sklinda baisi žinia, kad rusai traukiasi, vokiečiai pralaužė frontą. Svečiai išsisklaido, Liucija skuba pas Vytuką, o Vasaris, tarsi nujausdamas jos būsimus smūgius, atsisveikina ypač švelniai.

Kalnynuose jis randa dar didesnį sąmyšį: kasami nauji apkasai, plentas užkimštas vežimų ir kariškių, Julė neša žinias apie Raudonojo Kryžiaus automobilius ir sužeistuosius. Vasaris nusprendžia nebedelsti. Klebonas Platūnas ir kunigas Ramutis atsisveikina jau beveik kaip su saviškiu, o Julė verkia.

Prieš pat išvykimą atlekia kariškiai: įsakymas tučtuojau susprogdinti bokštą. Klebonas su tarnais skuba iš bažnyčios išnešti brangiausius daiktus, bažnytkaimy kyla panika. Vasaris išvažiuoja į rytus, sustoja ant kalnelio, nuo kurio dar matyti Kalnynai. Ir tada įvyksta tai, kas jam smogia labiau nei bet koks skundas: bokšto viršūnė pakrypsta, smunka, pakyla milžiniškas dulkių debesis, sudreba žemė. Vasaris pajunta, kad griūva ne tik bokštas – griūva ir dalis jo iliuzijų apie kunigystę, pareigą ir ramų gyvenimą. Ilgai žiūrėjęs į dūmais apgaubtą bažnytkaimį, jis apsisuka ir nuvažiuoja tolyn.

Išvada

„Altorių šešėly“ siužetas II dalyje „Eina gyvenimas“ atskleidžia tylų, bet lemtingą Liudo Vasario vidinės krizės gilėjimą, kai kunigystė iš idealo virsta kasdiene, slegiančia rutina. Šioje romano dalyje neįvyksta staigūs lūžiai ar dramatiški sprendimai – priešingai, gyvenimas tiesiog teka, o kartu su juo auga nuovargis, abejingumas ir vidinis svetimumas sau pačiam.

Altorių šešėly siužetas II dalis „Eina gyvenimas“ parodo, kaip pareigos ima dominuoti prieš tikėjimą, o dvasinis darbas tampa mechaniniu veiksmų kartojimu. Kalėdojimas, išpažintys, pamokslai ir nuolatinė klebonijos kontrolė Vasariui nebeatneša prasmės – jos slopina gyvumą ir kūrybinę energiją. Šalia to ryškėja konfliktas su kun. Ramučiu, kurio griežtas pamaldumas Vasariui tampa ne pavyzdžiu, o nuolatiniu nebyliu priekaištu.

Šioje dalyje kūryba iškyla kaip vienintelė erdvė, kurioje Vasaris dar jaučiasi gyvas. Eilėraščių rašymas ir publikavimas tampa ne ambicija, o vidinio išlikimo forma. Tuo pat metu baronienės Rainakienės vaidmuo „Eina gyvenimas“ dalyje nėra romantiškas sprendimas – ji tampa veidrodžiu, atspindinčiu neįgyvendintas gyvenimo galimybes ir parodančiu, kiek daug Vasaris turi savyje to, ko kunigystė jam neleidžia realizuoti.

Ypač svarbu tai, kad altorių šešėly siužetas II dalyje dar neveda prie galutinio apsisprendimo. Vasaris neatsisako kunigystės, bet vidinė įtampa tampa nuolatine būsena, kurios nebeįmanoma ignoruoti. Tikėjimas čia išlieka daugiau forma nei vidine atrama, o gyvenimas tęsiamas iš inercijos, ne iš tikro pasirinkimo.

Karo pradžia „Eina gyvenimas“ dalyje veikia kaip išorinis katalizatorius, pagreitinantis jau seniai brendusį vidinį lūžį. Sugriaunamas ne tik išorinis pasaulio stabilumas, bet ir paskutinės Vasario iliuzijos apie ramų, nuspėjamą kunigo kelią.

Taip „Altorių šešėly“ siužetas II dalyje „Eina gyvenimas“ tampa pereinamąja, bet kritiškai svarbia romano dalimi. Joje galutinai subyra galimybė gyventi dvigubą gyvenimą – atlikti pareigas ir kartu likti ištikimam sau. Tai slenkstis, po kurio sprendimas jau nebe klausimas „ar“, o tik „kada“, ir būtent jis paruošia kelią trečiajai romano daliai – neišvengiamam išsivadavimo etapui.

Liudo Vasario kelio pradžia, jo pirmieji pašaukimo išbandymai ir vidiniai konfliktai išsamiai aptariami straipsnyje apie „Altorių šešėly“ I dalies „Bandymų dienos“ siužetą, kuris padeda suprasti, iš kur kyla visa ši drama.

O galutinis sprendimas, išėjimas iš kunigystės ir dvasinis išsivadavimas aprašomi straipsnyje apie „Altorių šešėly“ III dalies „Išsivadavimas“ siužetą, užbaigiančiame visą romano pasakojimą.

---

Apie romano „Altorių šešėly“ temas, problemas, vertybes, pagrindinę mintį, moralą, istorinę bei literatūrinę reikšmę skaitykite straipsnyje – Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ knygos aprašymas ir detali analizė

Apie pagrindinius romano „Altorių šešėly“ veikėjus skaitykite straipsnyje – Romano „Altorių šešėly“ pagrindiniai veikėjai: Liudas Vasaris ir trys moterys – Liucija, Auksė ir Rainakienė

Daugiau knygų aprašymų ir literatūros analizių rasite knygų aprašymų skiltyje.

Gero skaitymo!